Žaidimo stebuklai
Kuo daugiau gilinuosi į vaikų žaidimą, tuo geriau suprantu,
kad mums, suaugusiems, jo iki galo perprasti nepavyks. Tai yra tokie gilūs
aruodai, iš kurių vaikai semia ir semia žinias, patirtis, supratimą apie
pasaulį, bet kurių niekuomet neišsems. Kiekvienas naujas žaidimas, kitų vaikų
žaidžiamas, kitą dieną ar su kitais draugais vėl atneša naujų patirčių.
Tačiau tai, ką gero išmokau iš žaidimo tyrinėjimų – kad žaidimui
nereikia aukso rūmų, specialių priemonių, ypatingų aplinkybių. Bet žaidimui
praverstų šioks toks mūsų, suaugusiųjų teigiamas požiūris į žaidimą, atradimas
bent kiek laiko ir erdvės jam. Nes žaidimas yra gana atkaklus ir užsispyręs,
bet jei neranda sau erdvės, tampa droviu ir gali išsikraustyti kur nors kitur.
Tai kad jūsų namuose lankytųsi ne tik žinios apie tai, kas
vyksta pasaulyje, bet ir šiek tiek žaidimo, žemiau surašiau kelis pasiūlymus,
kurie yra tokie paprasti, o duoda tiek daug, kad bent vieną išbandę norėsite
imtis ir kitų. O vaikai dar ilgai apie tai pasakos ne tik jums, bet ir draugams
bei pažįstamiems. Bandom?
Netikėtos dovanos.Jei turit vaikui dovanų, kartais padovanokite jas ne nuo savęs, o palikite
pačiam vaikui atrasti. Kai paklaus, iš kur jos – parodykite šiek tiek nuostabos,
pasidomėkite jomis, nes juk tikrai nežinote, iš kur jos atsirado. Šiek tiek
mažiau nuopelnų už dovanas teks jums, tačiau kiek erdvės vaiko fantazijai.
Nykštukai? Elfai? Jums belieka klausykitės šių fantazijų. Būkite atidūs – šios
žinios pravers.
Stebuklingi dalykai, taip
pat nežinia iš kur atsiradę. Mažos mažytės durelės ant sienos (iškirptos iš
popieriaus, bet ryškiai stebuklingos), buteliukas su užrašu „stiprybės“ (o gal
drąsos ar išminties – pagal poreikį) gėrimas, dėžutė su „stebuklinga druska“ (o
kas žino, kaip ji veikia??), lėkštė su „užburtais pyragaičiais“ (gal ne taip
drąsu visus iš karto suvalgyt?). O tuomet stebėkite, kaip vaikai sureaguos,
kokių istorijų jums papasakos ir kaip tų stebuklinių dalykų ims daugėti jūsų
namuose.
Pėdsakai – jų pilnas
pasaulis, tačiau jie dažniausiai būna nematomi. O jei padarius juos matomus?
Pėdsakai gali būti paprasti, panašūs į gyvūnų pėdsakus, o gali būti ir
neįprasti, keistų formų. Galima juos iškirpti, nupiešti ar iš ko nors išbarstyti.
Svarbiausia – nuostaba „žiūrėkit, kas čia pripėdavo?“. O jei tie pėdsakai dar
veda į ar iš lauko, jei jie palikti aplink ką nors skanaus ar eina tiesiai į
spintelę su sausainiais? Belieka išsivirti arbatos ir išklausyti visas
teorijas.
Laiškai – jų retai
begauname, ar ne? Bet jie yra labai puikus pagrindas vaikų žaidimui ir
vaizduotei. Ypač, jei tie laiškai ne nuo tetos ar senelio, o nuo plėšiko
Hocenploco ar Mikės Pūkuotuko, jei pagalbos prašo Kalėdų Senelis ar receptą atsiunčia
Pepė Ilgakojinė. Vaikai net skaityti ir rašyti išmoksta, kad perskaitytų tokius
laiškus ar parašytų atsakymus.
Keisti drabužiai ar
aksesuarai. Jie gali būti kaip ir pėdsakai – kažkas juos pas mus paliko.
Pasidėjo tą keistą nematytą švarką ir dingo. Kieno jis galėtų būti? O šitie
milžiniški akiniai? Kas čia pas mus lankosi naktimis ar kai mūsų nebūna? O gal
tie lankytojai nematomi? Drabužius ir aksesuarus galima naudoti ir vaikams
persirengti. Pavyzdį galim parodyti ir mes, suaugę – užsidėjus kepurę kažkaip
pasikeičia balsas, o su akiniais pasaulis ima svyruoti ir suktis!!
Pakeista aplinka.Kai ateini į kambarį, o jis lyg ir toks pats, bet kažkas jame vis tik kitaip.
Gal paveikslai susikeitė vietomis, o gal kėdės apsivertė aukštyn kojom, galbūt
stalas pasisuko ar užuolaidos žaidžia slėpynių. Vėl gi, jei vaikai ilgai
nepastebi pasikeitimų, gerai yra su nuostaba paklausti – kažkas čia negerai,
gal žinote, kas negerai ar kas tai padarė? Kas drįso šitaip šeimininkauti?
Žaislų žaidimai.Ką veikia naktimis žaislai? Arba tuomet, kai jų niekas nemato? Galbūt jie geria
arbatą, eina į šokius ar bendrauja vienas su kitu? Jei vaikams nematant sustatysite
žaislus vis kitaip, tarsi jie būtų užsiėmę kokia nors veikla, vaikai gali
labiau susidomėti savo senaisiais žaislais, imti kurti daugiau istorijų su
jais.
Svarbu, kad kurdami netikėtumus, staigmenas vaikams,
neišgąsdintumėt jų. Dėl to geriausia yra galvoti apie teigiamus personažus (net
ir plėšikas Hocenplocas tampa geru), nepersistengti su netikėtais garsais, apie
netikėtumus kalbėti nustebusiu, o ne išsigandusiu balsu. Ir klausytis,
klausytis vaikų fantazijų ir pasakojimų apie tai, ką atrado. O vėliau galima staigmenas
pritaikyti pagal vaikų fantazijas. Jei dovaną paliko nykštukai, tai galim
nupiešti nykštuko dureles, jei pėdsakus paliko nematomas katinas, kitą dieną
galima rasti „jo atneštą pelytę“, jei laišką parašė Karlsonas, gal kažkur dingo
uogienė?
Žaidimas gali įtraukti ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Ir
tai gali būti patys šauniausi vaikystės ar vaikų auginimo prisiminimai – kaip kartu
balkone klausėmės garsų ir spėliojom, kurie iš tų garsų yra Karlsono propelerio
burzgimas. Kūrybiškų, smagių ir džiugių atradimų jums.
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos
centras kūrybinė nuosavybė