Vaiko psichologijos centras

Švietimas. Ar šiais laikais jis šviečia?

Šiame straipsnyje parašyta nuomonė, kuri susidarė iš turimo psichologinio išsilavinimo, asmeninės patirties lietuviškose mokyklose, stebint savo ir kitų žmonių vaikus, lankančius šiuo metu įvairias mokyklas, aiškinantis mokyklų reikalavimus ir vertinimo sistemas. Rankos pakilo parašyti šią nuomonę iš beviltiškumo, kad švietimo situacija nepasikeis, kad per didelis susirūpinimas vaikų lavinimu užgoš žmogiškąją vaikų pusę, kad turėsim kartą žmonių, pavargusių nuo lavinimo, kontrolės, taisyklių, reikalavimų, vertinimų, kurie nebežinos, kas yra džiaugsmas, kurie turės tiek įvairių psichinių sutrikimų, kad nebepajėgs sėkmingai rūpintis savo vaikais... Gal metas pamąstyti, ką mes darom, kad šis scenarijus neišsipildytų? Taigi, nuomonė apie lavinimą ir švietimą, ugdymą ir mokymą.

Gyvenimas iki mokyklos.

Ar pastebėjot, kad kilo visuotinis susirūpinimas dėl vaikų dėl lavinimo. Knygynuose pilna knygų apie tinkamą vaikų lavinimą nuo pat gimimo, interneto platybėse gausu straipsnių, kaip lavinti trijų, keturių ar penkių mėnesių kūdikius, kokia lavinančia veikla užsiimti su trimečiais ar penkiamečiais. Net žaislų parduotuvėje visur iš paskos sekioja lavinimo šmėkla – tuoj pribėga pardavėjos ir ima siūlyti tą ar kitą lavinantį žaislą. Tuomet klausiu pardavėjų, o kur paprasti žaislai, kuriais galima tiesiog žaisti, negalvojant apie lavinimą? Toks klausimas išmuša pardavėjas iš vėžių, nes jos tam neparuoštos, jos žino tik apie lavinimo naudą.

Istoriškai susirūpinimas dėl tinkamo vaikų lavinimo kilo tuomet, kai buvo imtasi visuotinio švietimo. Kai mokykla tapo privaloma, paaiškėjo, kad skurdžiai gyvenančiose šeimose, kuriose nėra žaislų, knygų, spalvotų daiktų, jei su vaikais mažai kalbama, vaikai dažnai būna akademiškai atsilikę nuo bendraamžių – jie vėliau pradeda kalbėti bei skaityti, jiems sunkiau sekasi rašyti ir kitos akademinės veiklos. Vėliau netgi nustatyta, kad skurdžioje aplinkoje gyvenančių vaikų ir smegenys mažiau išsivystę, kas gali sutrukdyti jiems ir esant tinkamam lavinimui pasiekti bendraamžių iš praturtintos aplinkos akademinį lygį.

Dabar yra 21-as amžius, kuris pasižymi dideliu daiktų kiekiu, dideliu vartojimu. Tai pamąstykime realiai – kiek dabar vaikų gyvena skurdžioje aplinkoje? Kiek vaikų gyvena tokiomis prastomis sąlygomis, kad neturi jokių žaislų, kūdikystėje nemato aplink save spalvotų daiktų, negirdi žmonių kalbos? Tačiau įvyko tai, kas dažnai įvyksta – mes tiesiog perlenkėm lazdą. Taip ėmėm rūpintis vaikų lavinimu, kad tik jie išmoktų skaityti, skaičiuoti, rašyti, mintinai deklamuoti eilėraščius, apkrovėm vaikus kalnais lavinančių žaislų, būreliais ir lavinančiais užsiėmimais, kad pamiršom, kas vaikystėje yra svarbiausia. Pamiršot ir jūs, ar ne?

Jei norim suprasti, ko reikia mūsų vaikams, turim išmokti galvoti apie tai, kokius mes norim išauginti savo vaikus. Jei mes norim išauginti robotus, tai tikrai tinka galvoti apie tai, kokias teisingas programa jiems įdiegti. Tačiau vaikai juk ne robotai, jie visų pirma žmonės su savo jausmais ir mintimis, su norais ir svajonėmis. Tas mūsų programas jie galės susirasti ir įsidiegti pagal savo norus ir poreikius ir suaugę, jei ką nors pamiršim. Teisybė, tam turi būti išpildytos kelios sąlygos: vaikai turi būti išaugę stiprūs ir siekiantys, atsparūs kylantiems sunkumams ir galintys spręsti pagal savo jausmus, norus ir mintis, o ne nemąstydami vadovautis iš kitų gaunamais nurodymais.

Tai gal nustokim galvoti apie mažų vaikų lavinimą, palikim tai socialiniams darbuotojams, kurie rūpinasi skurdžiomis, likimo nuskriaustomis šeimomis, ir leiskime vaikams pasimėgauti vaikyste, pasimėgauti gyvenimu. Tokiu vaikišku gyvenimu, kad suaugus būtų lengva jaustis laimingiems, kad būtų ką prisiminti, į ką atsiremti, kai sunku, kuo džiaugtis susitikus vaikystės draugus. O išsilavinti mūsų vaikai tikrai suspės. Nes didžiausias jų lavintojas – gyvenimas, kurį vaikystėje geriausia patirti žaidžiant su draugais.  Nes jei vaikystėje nepatirsim džiaugsmo ir laimės, tai ieškosim tos laimės ir džiaugsmo jau suaugę, vietoj to, kad kurtumėm nuostabius džiaugsmingus laikus savo vaikams.

Gyvenimas su mokykla.

Įpratom, kad mokykla užima vaikus. Prigalvojom vaikams mokyklose vis daugiau ir daugiau užduočių. Tuomet prikūrėm testų, nes juk reikia patikrinti, ar vaikai tikrai mokėsi, netingėjo, ar visas užduotis išmoko. Ir, deja, vėl pamiršom, kas svarbiausia – kad mokykla turėtų lyg ir paruošti vaikus tolesniam gyvenimui. Ar tikrai ji taip daro? Ar vaikai išmoksta kontroliuoti patys savo elgesį, kai jiems nuolat nurodoma, ką jie turi ir kaip daryti? Ar išmoksta pasirinkti, kai viskas parenkama už juos ir dar aiškinama, kad jie nežino, kaip turi būti? Ar vaikai išmoksta planuoti savo gyvenimą, kai viskas už juos suplanuojama? Ar išmoksta, kaip bendrauti vieni su kitais, kai pertraukos tetrunka dešimt minučių, o per pamokas kalbėtis negalima? Ar išmoksta gerbti mokytojus, kai šie dažnai šaiposi iš pačių mokinių? Ar išmoksta pasitikėti vieni kitais, kai reikia atsakyti tik už savo namų darbus, už savo užduotis ir konkuruoti su likusiais? Ar išmoksta mėgautis pažinimu, kai mokykla privaloma  nuo septynerių metų ir visi nori, kad vaikai kuo greičiau ir kuo daugiau susikištų į savo galveles, nepklausiant jų, kaip jie jaučiasi su tomis žiniomis? Ir ar tikrai tos žinios, kurių mes juos mokome, bus pačios reikalingiausios? Ar jie išmoksta mokykloje, kaip gauti maisto, jei parduotuvės užsidarytų? Kaip pasisatyti namus ar bent pašiūrę, jei liktų be stogo? Kaip susiręsti laivą, jei būtų potvynis? Kaip išsirinkti sau tinkamiausią veiklą, kai paliks mokyklas?

Vaikai mokyklose tirkai išmoksta sėdėti suoluose ir dirbti kontorinį darbą, dar ką nors klijuoti ir paišyti, tačiau kas bus, jei pasaulis tiek pasikeis, kad niekas nebesėdės kontorose, fabrikuose, kaip išgyvens mūsų vaikai? Ar jie bus pasiruošę netikėtumams, ar jie galės imtis išradingai ir kūrybiškai spręsti problemas, kantriai dirbti ties sprendimų paieška ir įgyvendinimu? Ar jie mokės tinkamai rūpintis savo palikuonimis? Atrodo, atėjo laikas pergalvoti savo švietimo sistemą iš pagrindų ir, jei jau nesuteikiam tinkamo išsilavinimo, bent jau nereikalauti, kad vaikai gadintų sau gyvenimus stengdamiesi įtikti kažkokiems keistiems, niekam nereikalingiems reikalavimams. Išmokykime savo vaikus išgyventi, pasirūpinti vieniems kitais ir išlikti laimingais. Jiems tai tikrai pravers gyvenime.

Pabandykite prisiminti savo vaikystę. Kas suteikdavo daugiausiai džiaugsmo ir kartu nuoskaudų? Ar tai buvo pietūs, kurių negavom? Prabangus žaislas? Neišmiegota naktis? O gal paguodos nebuvimas, kai jos reikėjo arba rūpestingas glėbys, kai jo labiausiai reikėjo? Juk prisimenam geriausiai tuos momentus, kuriuose jautėme ryšį – su savim, su tėvais, su draugais, su kitais suaugusiais, su gamta. Tuos stebuklingus momentus, kai ateidavo supratimas apie tai, kas mes esam, ką galim, kas yra pasaulis ir kiti žmonės. Tai kodėl apribojam savo vaikus nuo tokių patyrimų ir verčiam juos per dienas sėdėti įbedus nosis į vadovėlius, kalant tiesas, kurios po penkių metų gali būti visiškai pasikeitusios? Kam reikalingas istorijos mokymas, jei jis nesuteikia galimybės pamatyti save per savo tautos, šalies, žmonijos istoriją, o tik priduoda sausų datų, kurias reikia iškalti tam laikui? Ką duoda matematika, jei neatskleidžia skaičių magijos, pasaulio ritmiškumo, begaliniškumo ir ribotumo, o tik išmoko spręsti uždavinius pagal šabloną? Kam reikalingos tokios gimtosios kalbos pamokos, kurios prigąsdina, kad nemokant taisyklingai rašyti geriau iš viso nerašyti, o ne atskleidžia kalbos kūrimo, kalbos įvairovės ir grožio? Kam reikalinga biologija, per kurią nė karto nebuvo išeita į lauką pažiūrėti į gyvas gėles, stebėti tikrų paukščių, uosti tikro miško kvapo?

Jau gana to, kad suskaidom pasaulį į atskirus gabalus – čia fizika, čia chemija, čia biologija, o čia geografija. O po mokslų, deja, jos taip ir lieka – atskiros, tarpusavyje nesusijusios, nedaug papasakojančios apie visatą, apie pasaulį. Tik apie vadovėlius ir juose surašytas tiesas. Juk visa yra susiję, bet, kaip mokytojai įpratinti matyti tik savo dalyką, taip ir mokiniai nėra pajėgūs patys susieti to, ką mokosi, į visumą, pamatyti atskirų mokslų tarpusavio ryšius, tuo labiau – jų ryšius su savo gyvenimu. Nors ir kokie praktiniai šiais laikais uždaviniai, vis tiek tenka įdėti papildomų pastangų, nes be jų, be asmeninio įsitraukimo ir patyrimo, trintis taip ir lieka tik mįslinga fizikos pamokos dalim, jėga, kurios gyvenime tikrai neprireiks. Kiek fizikos mokytojų vedasi vaikus į lauką, kad šie patirtų gravitacijos, trinties, traukos ir kitas jėgas? Kad patirtų jas savo kailiu ir atsimintų visam gyvenimui, nes tokios asmeninės patirtys į smegenis įsirašo greitai ir ilgam. Priešingai nuobodžiam ar įmantriai parašytam vadovėlio tekstui.

Ar mes turim sudominti vaikus per pamokas? Juk jie ir taip turi mokytis, tai kodėl dar reikia stengtis, kad būtų įdomu? Vaikai nėra robotai, į kurių galvas surašom programas. Vaikai turi jausmus, o jausmai padeda įsiminti. Vaikai turi kiekvienas savo įdomų, nepakartojamą gyvenimą, o susiejimas su asmeniniu gyvenimu užtikrina, kad kitą kartą esant panašioms aplinkybėms tie mokslai tikrai bus prisiminti. Vaikai yra skirtingi ir kiekvienas mato savaip, tačiau visi vaikai nusipelnė matyti pasaulį kaip įdomų ir vertą pažinimo, o ne nuobodų, kuriame yra tik suaugusiųjų sudarytos  užduotys.

Jei pirmokai turi įgimtą smalsumą, norą žinoti, pažinti, suprasti, deja, jau ketvirtos klasės mokiniai nelabai supranta, kodėl jie eina į mokyklas. Taip ir sako – „tėvai liepia“, „nežinau“. Ir didelė dalis vaikų jau ketvirtoje klasėje sako, kad, jei nereikėtų, tai jie rinktųsi neiti į mokyklą. Nes yra įdomesnių veiklų. Ir žinant švietimo svarbą suaugusio žmogaus gyvenimui, švietimo indėlį į vertybes, nuostatas, santykį su kitais, kyla neviltis. Nes sukūrėm tokią mokyklą, kuri tampa mokiniams kančia, nuoboduliu, dalyku, kurį jie išmoksta atlikti automatiškai, per daug nesigilindami, nes čia suaugusiems reikia, o ne jiems.

O taip norisi, kad vaikų akys spindėtų, sužinojus ką nors nauja, kad vaikams kiltų klausimai, į kuriuos jie norėtų rasti atsakymų, kad vaikai klausytų išsižioję, o ne sėdėtų ir šaipytųsi iš mokytojų. Nes mokykla yra ta vieta, kurioje mūsų vaikai praleidžia dvylika metų. Gal galim kurti tokią mokyklą, kurioje geriausi momentai nutiktų ne per mokinių atostogas, o būnant mokykloje. Tokią mokyklą, iš kurios nesinori išeiti, nes ji suteikia tiek  daug: gerų jausmų, šiltų santykių, įdomių žinių, galimybę perprasti, pažinti save, kitus ir pasaulį. Ir nebūkime zanūdos, nustokime kartoti, kad vaikai turi mokytis, turi išmokti tai, ko mes prigalvojom. Nes jie neturi, neprivalo, tai nėra jų pareiga. Nes tie nuobodūs mokslai yra mūsų užgaidos, mūsų kerštas už prarastą savo vaikystę ir mūsų nenoras stengtis.

Bet stengtis verta. Nes mūsų vaikai yra tie žmonės, kurie rūpinsis mūsų ateitimi, mūsų planeta, mūsų gyvenimais. Nes mūsų vaikai gali nugyventi įdomesnį, prasmingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Nes matydami jų laimę galim džiaugtis ir mes. Nuo jų akių švytėjimo užsidega ir mūsų, tėvų, senelių, mokytojų, auklėtojų, ar šiaip, praeivių, akys. Nes vaikai yra tie, kurie gali pakeisti rytojų, kad šis būtų toks, į kurį norisi keliauti.

P.S. Ir gera žinoti, kad vis dėl to yra tokių mokyklų, iš kurių mokiniai labai nenoriai išeina namo... Vadinasi, mes galim :)

P.S.2. Kad žinios žviestų...

Vaikai turi tokį didžiulį žinių troškimą, kad kilus klausimui jie atsakymą išpeš keisčiausiais būdais, informaciją gaudami iš ten, kur mes tikrai nesitikėtume jos rasti... Mus, suaugusius, suprantančius žinių ir mokslo reikšmę žmogaus gyvenime, džiugina vaikų žinios ir mes tai parodome. Tačiau nepagalvojam, kad džiaugdamiesi rezultatu – žiniomis, dėmesį nuo žinių siekimo, tiesos ieškojimo, nukreipiam į žinių kaupimą, nepriklausomai nuo tų žinių naudingumo, svarbos, reikšmingumo. Jei norime, kad mūsų vaikai išlaikytų pažinimo džiaugsmą, siekį suprasti, meilę mokslui ir mokymuisi, pastebėkime ne tik rezultatą – žinias. Daug svarbiau pastebėti gerą vaiko klausimą, nustebti, iš kur tokie klausimai mažoj galvelėj atsiranda, pasidžiaugti, kaip vaikas sėkmingai rado atsakymų į tokius sudėtingus klausimus, kaip sugebėjo perprasti sudėtingą dalyką, kad nepasidavė ir stengėsi gauti atsakymus net kai tai atrodė nebeįmanoma. Ir prisiminkime pasidžiaugti, kad žinios padeda gyvenime, kad jos yra naudingos ir svarbios, padeda išspręsti gyvenimo sunkumus. Tuomet nereiks sukti galvos, kaip sudominti vaikus mokslu, žiniomis, jie patys su džiaugsmu siurbte siurbs iš mūsų visą išmintį, kurią mes galim jiems duoti.

Nuomonė yra Monikos Skerytės-Kazlauskienės

Tekstas priklauso Vaiko psichologijos centrui

2016 metai.