Vaikai - tai dovana
Kad ir kokių gyvenime sunkumų patyriau su vaikais, išlaikiau
įsitikinimą, kad vaikas – tai dovana. Vaikai mus įgalina patirti tokių
patirčių, kurių kitais būdais negautumėme, jie atveria galimybes, kokių
nežinojom besant, parodo mūsų galias, kurių net neįtarėme turintys.
Pirmiausiai gauname iki gelmių gilų ryšį. Pirmą kartą
pažvelgus į užgimusio vaiko akis, jose pasimato visa visata. Dovana ir
nuoširdus ir tikras apkabinimas, toks, kokio po to gali ilgėtis visą gyvenimą.
Tai ir dėkingos akys, kai padedi išgelbėti situaciją, ir besąlyginė meilė, kuri
nekelia jokių reikalavimų, tik džiaugiasi, kad esi. Tai begalinis
pasitikėjimas, kad ir ką bedarytum, nes tu esi mažo vaiko visas pasaulis. Gauti
tokių akimirkų gyvenime – tai didžiulė
dovana, tokia, kuria dažnai net nepatikim ir praleidžiam pro akis, nuvertinam,
nes ai, tai tik vaikas, mano vaikas, dėl to taip. Ir dažnai nesuvokiame, kad
tai yra galimybė patirti save kaip galintį, duodantį, mylintį, geriausią savęs
versiją kito akyse. Ir pasimokyti, kaip būti mums patiems tokiais mylinčiais,
palaikančiais kitiems.
Ryšys su vaiku – tai gilios ir tikros pamokos apie gyvenimą.
Pirmiausiai iš to, koks yra pats vaikas – priimantis, besistebintis, atviras,
tikras – jei mes to pasimokysim ir perimsim, gyvenimas nušvis įvairiausiomis
spalvomis. Žinoma, galime sakyti, kad jie tik vaikai, dar neturintys patirties
ir naivūs. Bet galime nenuvertinti tų dovanų, kurias gauname ir pamatyti visą
žmogaus egzistencijos unikalumą, tikrumą, galime žvelgdami į vaikus prisiminti,
kad kadaise ir mes tokie buvome. Vaikai primena tai, kas svarbu, kas esminga,
ką mes pamiršome.
Kitos pamokos ateina per situacijas su vaikais. Kiek
pasinersim į tai, kad oi, kaip sunku su vaikais, jie reikalauja viso dėmesio,
laiko ir resursų, ir kiek sugebėsim matyti, kaip atiduodami savo laiką,
resursus, dėmesį, mes augame patys. Atrandame savo slapčiausias dalis, ar jose
būtų begalinė meilė, ar demoniškas pyktis – tik atradę tai galim su jais kažką
daryti – puoselėti ir auginti ar atsisakyti ir paleisti į erdvę. Vaikai padeda
atrasti savo vaikystės traumas, kurias neišsprendėme, kurias kažkur pasidėjome
ir net nepastebėjome, kaip smarkiai jos veikia mūsų gyvenimus, kol vaikai jas
ištraukė ir gavome pabaksnojimo – matai, dar daug turi, reikia susitvarkyti,
tai neigiamai veikia tavo gyvenimą.
Vaikai atveria meilės klodus, kuriuos nežinojome, kad
turime. Viena yra mylėti savo amžiaus ir panašaus intelekto partnerį, kita –
susiraukšlėjusią vapančią būtybę, kuri negeba savimi pasirūpinti arba duris
trankantį spygliuotą paauglį, visaip rodantį, kad meilės nebereikia, bet tuo
pačiu besitikrinantį, ar vis dar yra mylimas. Meilei tenka surankioti visas išbarstytas
savo tikrumo daleles, visą tikėjimą
gyvenimu. Nes kitaip lengvai gali įsiterpti visokios nuoskaudos, patirtys,
kurias interpretavom kaip neigiamas, visi kartai, kai nebuvo
"tinkamai" sureaguota į mūsų žodžius ir tą meilę tuomet esame linkę
užsidaryti sau. Vaikai atveria galimybę išmokti visa tai pastumti į šoną ir
būti ten, kur mūsų reikia, ne ten, kur mes, atrodo, norim būti, padėti tada,
kai pagalbos reikia, ne tuomet, kai mes tam pasirengę. Tik taip sužinome be
galo daug apie save – mes galime mylėti, galime išlikti ryšyje, galime
peržengti savo ego ir likti tikrais, tokiais, kokiais esame sutverti būti.
Vaikai padeda pamesti visa, kas šiame gyvenime nėra svarbu,
bet ką mes esame įsikibę ir tikime, kad tai mus išgelbės. Jie sudaužo
branginamus automobilius, indus, sugadina saugomą techniką, išpila
mėgstamiausius kvepalus, susirgdami atima kruopščiai planuotą kelionę. Jie moko
mus neprisirišti prie planų, daiktų, materijos, šios egzistencijos. Nes viskas
čia laikina, tik mūsų patirtys ir mūsų pati būtis yra tai, kas svarbu.
Vaikai atranda mūsų ribas ir parodo, kad jos taip pat
laikinos. Ir tos "nedaryk taip" ir tos "aš nebegaliu".
Vaikai išauga ir "nebedaryk taip" vieną dieną nustoja galioti.
"Nebegaliu" perauga į tai, kad ech, tikrai nesitikėjau, kad tiek
galiu. Ir išmokstam priimti tai, kaip yra, be lūkesčių, kaip turi būti. Nes kuo
daugiau lūkesčių sudedam į vaikus, tuo daugiau nusivylimų gauname. Kuo daugiau
tikėjimo ir priėmimo – tuo daugiau malonių siurprizų laukia.
Taip dar išmokstame būti akimirkoje - vaikai auga, nuolat
keičiasi, jie niekada nebebus tokie, kokie yra dabar. Išbūti šią akimirką iki
pilnumo, išsemti ją taip, kad vėliau nereikėtų sakyti "ech, nepastebėjau,
kaip vaikai išaugo". Tai dovana perimti gyvenimo tėkmę taip paprastai –
tiesiog einant paskui vaikus, būnant akimirkoje su jais. Ne kažkur praeityje ar
dabartyje. Pasiduoti akimirkai, nes patys vaikai ir tegyvena joje.
Vaikai neturi įsitikinimų, kas yra gerai, kas yra blogai
šiame pasaulyje. Mes jaučiamės čia pranašesni ir skubame juos to išmokyti,
tačiau retai susimąstome, kad ir čia galime pasimokyti neutralumo. Nėra gerų ar
blogų dalykų gamtoje, natūraliame pasaulyje, mes uždedame jiems reikšmes.
Gyvenimas siūlo neutralius dalykus, o mes juos pervadiname gerais ar blogais.
Ir nebūtinai tai duoda naudos mums gyvenime. Kartais gerai yra stabtelti ir
pažiūrėti naivaus vaiko akimis, pamatyti dalykų neutralumą ir jiems priskiriamas
mūsų reikšmes, kurios dažnai mus įvelia į konfliktus su savimi, kitais ar
pasauliu.
Vaikai atspindi mus kaip aukščiausios kokybės veidrodžiai –
parodo ir tai, ką slepiam nuo savęs pačių, ir tai, kas visiems, išskyrus mus, matosi, ir tai, apie ką nesusimąstome iki tol,
kol pamatome tai savo vaikuose. Jie kaip
puikus šviesos šaltinis ištraukia tai, ką slepiame tamsiausiose savo kertėse ir
parodo mums per savo elgesį, kuris mums nepatinka, per įsitikinimus, kuriais
mes pasibaisime, per jausmus, kurie verčia mus pašiurpti. Ir tik atsigręžę į
save ir pamatę visa tai savyje atsidūstame ir imamės tvarkytis savo netvarkų,
taip prašviesindami ne tik savo, bet ir vaikų gyvenimą ir vėl iš naujo
atrasdami ryšį su jais. Auginantį, gydantį, laiminantį.
Čia tikrai neišvardinsiu visų dalykų, kuriais vaikai
praturtina mūsų gyvenimus, čia tilpo tie, kurie atėjo šią akimirką. Tai tik menkutis
priminimas apie tai, kaip vaikai mus augina, keičia taip, kad būtume kuo labiau
savimi. Aišku, jei norime to, jei matome, girdime. Nes galima vaikus auginti
galvojant tik apie naštą ir sunkumus, tačiau nuo to tie patys sunkumai
nepalengvėja. Jie palengvėja tuomet, kai suprantame, kad jie irgi mums
reikalingi, kai išsiaiškiname, ką jie mums duoda, kaip mes dėka jų keičiamės ar
galėtume pasikeisti. Tuomet pasikeičia ir patys sunkumai. Nes tikra yra ne tai,
kas nutinka, bet tai, kaip mes į tai reaguojam.
Pozityvių patirčių, magiškos tėvystės!
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos
centras kūrybinė nuosavybė