Vaikai ir technologijos
Šiais laikais vaikai ateina į pasaulį užpildytą technologijomis – beveik kiekvienas žmogus turi išmanų telefoną, tokį, apie kokį prieš 40 metų net nesvajojom – be laidų, be mygtukų, be išsikišusių antenų, visiškai futuristinį. Labai daug žmonių turi dar ir kompiuterius, kurie suteikia dar daugiau galimybių veikti, kurti.
Tuo tarpu patys vaikai yra senovinės būtybės – jie gimsta su
tokiais pačiais poreikiais, kaip ir prieš 100 ar 400 metų – maisto, saugumo,
galimybių ugdytis, būti mylimais. Tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar –
vaikų smegenys yra turbo smegenys, kurios perima ir įsisavina viską greitai,
efektyviai, nesvarbu, kas bus joms pateikta. Taip vaikai yra patys sėkmingiausi
technologijų vartotojai, bet ką tai duoda jiems šią akimirką ir ką duoda jų
ateičiai?
Vis dažniau tėvai pastebi hipnotizuojantį ekranų poveikį
savo vaikams ir pasiūlo telefonus vaikams tuomet, kai jie neramūs, kai reikia
ilgai ko laukti, kai nėra kas jais užsiima. Ir tai galima pastebėti vis
ankstesniame amžiuje – būna, kad ir kūdikiams pritaiso ekraną taip, kad šie
matytų, kas jame vyksta. Akimirkos poveikis aiškus – vaikas pasineria į ekraną,
tėvai gali užsiimti savais reikalais. Labai naudinga tėvams. O kaip su
ilgalaikėmis pasekmėmis?
Kas vyksta, kai vaikas gauna ekraną tuomet, kai yra neramus?
Gauna žinią, kad į nusiraminimą veda vienas kelias – per ekraną. Ir tuomet kiti,
įprasti vaikų raminimo būdai ima vis mažiau veikti, nes vaikai ima tikėtis,
laukti tik ekranų. Ir dažnai tėvai pasiduoda, nes priešintis reikia jėgų, o
įduoti ekranus – lengva ir suveikia. Tik kažkodėl, kai vaikai ekranus visu
pajėgumu ima patys naudoti paauglystėje, tėvai apsisuka ir ima atiminėti
ekranus, tarsi susigriebia, kad per daug jų, kad vaikai nebedaug ką be jų
temato. Bet gal tuomet iš tiesų paaugliai patiria daug streso, kurį tenka
malšinti tais ekranais, kuriuos anuomet patys į rankas įdavėm?
Kai ekranai pasiūlomi tuomet, kai nėra kas veikti, kai
reikia ilgai laukti – vėlgi siūloma išeitis, kad tu pats negali pasirūpint sau
ką veikti, turi kreiptis į suaugusįjį arba ekraną. Nes visos geriausios
pramogos ateina iš ten. Taip vaikai išmoksta gerai zyzti, kaulyti, ir aišku,
nesustoja tol, kol gauna ekranų – nes tai, jau patikrinta, geriausiai užima
laiką ir užčiaupia norą siekti ko nors daugiau.
Net ir be ankstyvo supažindinimo su ekranais vaikai greitai
perpranta, kad ekranai yra tikra mana jų išalkusioms smegenims. Vaikų smegenys
yra kaip tas besotis gyvūnas, visa ryjantis – joms reikia patirčių, informacijos,
pokyčių, iššūkių, jos nuolat mokosi vis ko nors naujo. Čia tik mums atrodo, kad
vaikai ima mokytis ir mokosi tik mokyklose, bet iš tiesų jie mokosi nuolat. Ir
ekranuose vykstantis gyvenimas yra tai, kas atitinka vaikiškas smegenis – ten
nuolat vyksta veiksmas, nuolat keičiasi vaizdai, yra dėmesį atkreipiančių
garsų, mirga spalvos – smegenys net gaudžia iš malonumo.
Atrodo, kad puiku – trumpalaikis efektas yra – smegenys
mokosi, ko dar bereikia? O kaip su ilgalaikiu poveikiu? Vaikai gyvena realiame
pasaulyje, kur veiksmo nėra tiek daug – kažkas pasikeičia, kažkas įvyksta.
Ypač, jei jų gyvenimuose daug buvimo viduje, mažai gamtos, gali atrodyti, kad
pasaulis labai nuobodus. O jei vaikai pripratinti nuo mažens, kad jais turi
kažkas kitas pasirūpinti, tai smegenys iš viso pamiršta, kaip iš to paprasto
pasaulio pasisemti malonumo. Taip prarandamas gebėjimas gyventi pasaulyje ir
susidaro priklausomybė ekranuose vykstančiam gyvenimui.
Kažkuriuo metu šalia filmukų ekranuose atsiranda žaidimai.
Žaidimai yra kuriami taip, kad kuo ilgiau išlaikytų mūsų dėmesį ir sudarytų
prieraišumą jiems. Tam parūpinta viskas – spalvos, animacija, garsai. Dar
daugiau – kompiuteriniai žaidimai dažnai elgiasi kaip mūsų geriausias draugas –
pagiria, paguodžia, jei pralaimim, pažada, kad kitą kartą pasiseks, primena
apie save, pasiūlo naujovių – visaip kaip mumis rūpinasi. Atrodo, kad gerai,
padeda mums gerai jaustis. Tačiau galvojant ilgalaikiškai – kam ieškoti draugų,
ryšių realiame gyvenime, jai galima įsijungti žaidimą ir gerai jaustis. Su
draugais ne visad lengva, su jais kyla konfliktai, tenka aiškintis, bandyti
juos suprasti. Lengviau prisėsti prie ekrano ir gauti padrąsinimo iš ten.
Vaikams augant kompiuteriniai žaidimai sudėtingėja ir vaikai
tikrai išmoksta gerų naujų įgūdžių – jie būna greitos reakcijos, greitai
besigaudantys, mums, suaugusiems, to nebandžiusiems, gali galva apsisukti vien
stebint žaidžiančius prie ekrano paauglius. Tačiau situacija gali visai
apsisukti išėjus į gamtą, į mišką, parką, grybauti ar išvažiavus į kaimą pas
gimines. Vaikai, nepatyrę realių patirčių gali nebesigaudyti, kaip elgtis
realybėje, realybė gali pasirodyti nuobodi ar gąsdinanti ir tokie vaikai ar paaugliai
atsipučia grįžę į saugią savo ekranų aplinką. Taip ratas užsisuka ir auga
žmonės, daugiau laiko praleidžiantys ir gyvenimo patirčių turintys ekranuose, o
ne realybėje.
Mes, suaugusieji, žiūrėdami į prie ekranų prilipusius vaikus
ir paauglius dažniausiai imame galvoti apie blogiausia – aktyvuojasi visos
girdėtos istorijos apie priklausomybes, veltui prašvaistytus gyvenimus, negebėjimą
adaptuotis visuomenėje. Vaikai tame mato galimybes ir gerą laiko praleidimą
dabar. Tiesa, turbūt, yra kažkur per vidurį. Jei šeima yra mylinti, palaikanti
patį vaiką, o ne jo netinkamą elgesį, jei vaikas ar paauglys jaučiasi šeimos
dalis, žino, kad su bet kokiomis bėdomis gali ateiti pasikalbėti ir bus
priimtas – jokie įkritimai į ekranus netaps priklausomybe. Priklausomybė yra bandymas
užkišti savo vidinę tuštumą, kurios neužpildė artimųjų meilė, dėmesys,
palaikymas.
Čia surašyti pasiūlymai kurie gali tikti, galvojant apie
vaikus, paauglius ir ekranus.
Vaikams augant pirmenybė turėtų būti teikiama realiam
pasauliui. Išmokti būti, veikti, žaisti, bendrauti realiame pasaulyje, vaikus
galima išleisti į virtualų. Jame susigaudyti jie tikrai išmoks greitai. Nes jei
daryti atvirkščiai, realus pasaulis gali nebesudominti, nes tai gali pasirodyti
kaip kasdienybė po švenčių maratono.
Kitas principas – kas vietoje ko? Ekranai nėra blogis
savaime, juose tikrai galime rasti gerų dalykų, tik klausimas, vietoje ko jie
taikomi. Jei vietoje tuštumos – puiku. Jei vietoje realių žaidimų, realių
draugų, realaus laiko su tėvais – gal geriau nereikia. Paprastai sveiki vaikai
pasirinks geriau realų laiką su realiais žmonėmis nei vienišą laiką prie
ekrano.
Suprasti, apie ką vaikui ar paaugliui yra ekranas, neskubėti
teisti, atiminėti, drausti. Ar padaugėja bendravimo? Būna žaidimų, kurių metu
susijungia daugiau vaikų. Galima pasiūlyti susitikti ir gyvai, nuvesti visus į
parką, kavinę, realių pramogų. Gal vaikas taip bando išvengti problemų
sprendimo? Gal tiktų reali veikla, paskatinanti atvirą pokalbį? Verta skirti
laiko ir patyrinėti.
Pasitikrinti savo ryšį su vaiku. Jei ryšys geras, jokie
ekranai jo nenustelbs. Bet jei ryšys šlubuoja, galbūt vaikas ieško
nusiraminimo, pabėgimo nuo streso, nesusipratimų ekranuose, galbūt jaučiasi
vienišas ar nesuprastas. Tuomet svarbu ne atiminėti gelbėjimosi ratą, bet
pasiųsti gelbėjimo valtį – atrasti bendrų veiklų, kurių metu galbūt atsiras
noras pasikalbėti, o gal užteks geresnei savijautai laiko kartu ir ekranų
reikšmė, svarba, savaime sumažės.
Svarbu nebandyti perimti vaiko gyvenimo kontrolės imant
kontroliuoti laiką prie ekranų paauglystėje, kai iki tol kontrolės nebuvo ir
buvo viskas leidžiama. Taip, ribos svarbu. Tačiau geras ryšys su vaiku yra
svarbiau, nes jei šį sugadinsime, nepadės nei ribų laikymasis. Geriau yra
rodyti pasitikėjimą ir siųsti žinutę, kad tu gali pats sukontroliuoti savo
laiką, stebėk, kam tu skiri savo laiką, kaip tu tuomet jautiesi ir pan., nei
drausti ir atimti.
Svarbu vaiko užimtumas realiomis veiklomis jų neperkraunant
(nes ekranai gali būti kaip pabėgimas nuo streso), rodant pavyzdį nuo mažens,
kaip galime užsiimti patys savimi nelįsdami į ekranus, kaip iš nuobodulio
gimsta kūryba. Ir svarbu patiems mažiausiems vaikams leisti nieko neveikti –
jiems to reikia, jie taip išmoksta atrasti pasaulį. Jei vaikas ramus, nereikia
skubėti jo užiminėti, linksminti, ugdyti. Vaikas užsiima savimi, kuo to bus
daugiau, tuo mažiau reikės linksminti paaugusį.
Pasitikėti savo vaiku. Nėra taip, kad pasitikėsime tuomet,
kai jie gerai elgsis. Ne. Pirma mes jais pasitikime, tuomet jie, to
pasitikėjimo prisisėmę, kaip balionai prisipūtę nuo jo, ima gerai elgtis, ima
kilti į orą ir skristi. Ir net jei pasitikime, o mūsų pasitikėjimas krenta
veidu balon, nes vaikas pamiršo laiką, užsimiršo ir pražaidė penkias valandas
vietoje vienos, mes reaguojame vieninteliu būdu – meile, parodydami – tikiu
tavimi, tu mokaisi, kitą kartą tau geriau pasiseks, kitą kartą prisiminsi. Ir
jei tai bus tikra, kitą kartą seksis geriau.
Prisiminti, kad šiuolaikiniai vaikai siekia viską
išsiaiškinti, suprasti, perprasti. Jiems nebeužtenka, kad suaugęs taip sako,
jie nori suprasti, kodėl netinka tiek laiko praleisti prie ekrano, kai tai yra
taip smagu, gal suaugę to nesupranta ir tik dėl to draudžia? Galima papasakoti
apie vaizduotę, kaip ji auga, kai ją naudojam ir kaip ekranuose ji jau
panaudota ir tik snaudžia žiūrėdama, o kaip gera yra ja naudotis, kurti kad ir
tokius žaidimus. Juos kuria ne tie, kurie daug vartoja ekranų, o tie, kurie daug
vartoja gyvenimo. Galima pasakoti apie pavargusias emocijas, apie kūnus, kurie
sustingę stebi, kaip vargsta galvos, o po to patys būna pervargę arba
hiperaktyvūs, nes neturi kur padėti prikauptos energijos. Vaikams svarbu
istorijos, tai kodėl gi nepanaudojus jų aiškinant apie ekranų ypatumus?
Iki vaiko trejų metų laikytis nuostatos, kad ekranas nėra
reikalingas vaiko gyvenime. Iki 12-os metų – kad asmeninis išmanus įrenginys ar
kompiuteris nėra reikalingas vaiko gyvenime. Suprantama, kad išvengti ekranų
šiais laikais nepavyksta ir kuo jų mažiau vaiko artimoje aplinkoje, gali būti,
kad tuo labiau jie vilios vaiką. Tačiau laikantis tokios nuostatos gali pavykti
ekranų poveikį mažame amžiuje sumažinti iki minimumo. O vėlesniam laikui
atsiras atsparumas, savikontrolė ar supratimas, kas vyksta.
Rodyti pavyzdį, kaip galima gyventi ne tik su ekranais. Kai
pagrindinis tėvu darbas prie kompiuterio, o pagrindinės pramogos – kino filmai,
kompiuteriniai žaidimai, vaikams yra du keliai. Pasipiktinti tokiu tėvų
elgesiu, tam gali padėti visiškas tėvų praradimas ekranuose, arba sekimas jų
pavyzdžiu, kas yra lengviau. Jei suaugę mėgaujasi gamta, namų ruošos darbais,
bendravimu, buvimu kartu su vaikais, žaidimais, tai vaikai irgi susiformuos
vertybes, kad tai yra geriausios gyvenimo akimirkos. O ekranai bus naudojami
kaip papildomas naudingas įrankis.
Žaidimai su vaikais – tai yra pagrindinė vaikų veikla.
Prisiminkite savo vaikystę, kokius žaidimus žaisdavote, kai nebuvo tiek daug
ekranų, kai galima būti laisvai ir daug lauke, kai buvo daug bendravimo su
bendraamžiais. Sudarykite galimybes vaikams bendrauti, būti gamtoje, susikurti
savo vaidmeninius personažus, žaidimus. Patys pasidomėkite žaidimo svarba,
nauda ir kaip vaikus paskatinti žaisti. Žaiskite kartu su vaikais. Žaismingi
tėvai yra super tėvai!!
Pozityvių patirčių ir magiškos tėvystės!
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos
centras kūrybinė nuosavybė