Traumos vaiko gyvenime
„Nieko baisaus, iki vestuvių užgis“ – vis dar
sakom savo vaikams, kai nestipriai užsigauna, kai reikia palaikyti, paguosti.
Įpjautas pirštas tikrai greitai sugyja, toks jau mūsų kūno stebuklas. Tačiau
sužeidimai yra ne tik kūno. Vaikystėje patirtos nuoskaudos, nemeilė, nepriežiūra,
patyčios, smurtas, prievarta taip paprastai gali ir nesugyti. Tačiau dar labai nedidelė
visuomenės dalis supranta psichologinių traumų poveikį. Dar dažnai girdisi „ko tu čia jaudiniesi, juk
išgyvenai“ – tačiau susidūrimas su pavojingomis gyvybei, saugumui situacijomis paveikia
ilgam ir yra normalu dėl to jausti nerimą, pyktį, baimę, liūdesį.
Siekdami
sveikos visuomenės pirmiausiai turim atsigręžti į vaikus ir užtikrinti, kad jie
patirtų kuo mažiau traumuojančių sukrėtimų, o patyrę gautų pagalbos, kad tie
sukrėtimai nevirstų užsitęsusiais psichologiniais sunkumais. Po Europinės traumų psichologijos konferencijos,
vykusios Vilniuje, norisi pasakyti: būkime jautrūs vieni kitiems, nes niekada
nežinom, koks nuskriaustas vaikas su kokiais sunkiais išgyvenimais pasislėpęs atšiauriausiojo
sutiktojo praeityje.
Internetinis lietuvių kalbos sinonimų žodynas
(sinonimai.lt) pateikia 84 sinonimus žodžiui „suduoti“ – galima pasirinkti
įvairiems būdams, stiprumo laipsniams pagal kiekvieno skonį. O žodžiui Meilė
sinonimų nėra. Meilė visuomet ta pati, tikra ir galinga. Yra šimtai tyrimų,
nurodančių, kokia svarbi tėvų meilė vaikams, ir koks vaikų mušimas kenksmingas.
Ir vis tiek, kad ir kaip mylim, kartais sunku susilaikyti nepliaukštelėjus,
nesudavus, ar bent nepagrasinus vaikui. Svarbu suprasti, kad rankos pakėlimas
prieš vaiką yra ne dėl vaiko – ne dėl jo blogo elgesio, ne dėl jo auklėjimo
tikslų, ne dėl jo ateities, o tik dėl paties suaugusiojo – dėl negebėjimo
susivaldyti, noro parodyti savo valdžią, dėl to, kad išliejus savo pyktį ateina
palengvėjimas. Ir vaikai čia niekuo dėti. Bet jiems tenka rankos svoris, kuris
nutolina nuo tėvų, sukelia nepasitikėjimą pasauliu, savimi, išmoko, kad galima
skriausti silpnesnį. Būkime tie tėvai, kurie laiku sustoja, kurių rankos
skirtos apkabinimui, paglostymui, o ne sudavimui.
Todėl gyvenime gali praversti vienas svarbus pažadas šiuolaikinio žmogaus gyvenime, kuris galėtų būti geras ritualas gimus vaikui. Arba, jei toks pažadas nebuvo duotas gimus vaikui, jis galėtų būti duodamas ar atnaujinamas per vaiko gimtadienį, arba kaip pažadas naujiems, ateinantiems metams. Tai pasižadėjimas gyventi be prievartos ir smurto. Be prievartos ir smurto prieš savo vaiką – nenaudoti fizinių bausmių, pykčio protrūkiais nesimušti, auklėjimo ar drausminimo tikslais nepliaukštelėti ir nesuduoti, net nepakelti rankos grasinant. Taip pat nenaudoti emocinio smurto – nesišaipyti, negrasinti, neversti vaiko daryti tai, kas jam ar jai nepriimtina, nenaudoti prievartos, atsižvelgti į vaiko jausmus, poreikius, mintis, norus. Pažengusieji galėtų šį pažadą išplėsti – kalbėti ne tik apie vaikus, sutuoktinį, artmiausią šeimą, bet ir apie save (o taip, vis dar naudojam smurtą prieš save – darom tai, kas žalinga, rūkom, geriam, pervargstam, valgom nesveiką maistą), kitus žmones, gyvūnus. Taip po truputį, po truputį, imtumėm gyventi taikiai. Juk viskas nuo pasiryžimo priklauso. Bus ryžtas, atsiras ir būdų, kaip tai padaryti.
Kviečiame dėl savęs ir savo vaikų pasižadėti auginti vaikus taikiais būdais. Ar prisijungiat? Už vaikystę be nuoskaudų.
© M.S.K.
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė.