Žaidimus įkvepianti veikla
Protingos knygos rašo, kad žaidimas vaikams yra didžiulis gėris – jis paruošia gyvenimui geriau nei bet kokia kita vaikų veikla. Išmintingi tėvai ir gudrios vaikų darželio auklėtojos vis dar moka išburti vaikų žaidimus, tačiau girdisi vis daugiau pedagogų, vaikų darželių auklėtojų, tėvų, kurie kalba apie tai, kad deja vaikai šiais laikais nebežaidžia. Ar taip gali būti, juk žaidimas – įprasta vaiko veikla, kas turėtų atsitikti, kad vaikai nustotų žaisti? Juk suaugę irgi deda daug pastangų, kad sugalvotų kuo įdomesnių žaidimų vaikams, kad visas vaikų lavinimas būtų kaip žaidimas. Pasirodo, suaugusiųjų perdėta kontrolė, šiuolaikinės technologijos televizorių, kompiuterių bei telefonų ar planšečių pavidalu, didelis noras kuo geriau išlavinti vaikus, beveik pražudė laisvą nevadovaujamą vaidmeninį žaidimą, kuris yra tikrasis vaikų žaidimas, nešantis didžiąją naudą vaikams. Jei vaikams nurodyti, kaip ir ką žaisti – taip, vaikai vis dar žaidžia. Bet jei vaikai paliekami laisvai užsiimti, lieka tik chaosas, kurį kuo greičiau norisi suvaldyti pasiūlant struktūruotos, aiškios veiklos. Tačiau gal nieko tokio, kad vaikai nežaidžia, juk yra tiek daug įvairios lavinančios veiklos, kuria galima užsiimti kartu su vaikais.
Tik ar neatrodo, kad mes, suaugę, įkliūnam į dvigubus spąstus? Pradžioje nesudarom vaikams galimybių užsiimti veikla, kuri yra svarbiausia vaikams ir juos geriausiai ugdo ir paruošia gyvenimui. Tuomet prigalvojam visokių veiklų, kurios turėtų vaiką lavinti ir paruošti gyvenimui. Atrodytų, gal ir gerai – suaugę užtat turi ką veikti. Bet juk vaikus augindami tėvai ir taip turi begalę dalykų, kuom užsiimti. O kurdami keistas, iš šono žiūrint, visai neprasmingas veiklas, tarsi paneigia patį gyvenimą. Užsiima su vaiku, todėl negali kitų darbų daryti. Tačiau, ką vaikas iš tiesų išmoksta, kai mes, suaugę, užsiimam kartu su vaiku keistomis dėliojimo, lipdymo, klijavimo, spalvinimo veiklomis? Kad šios vieklos yra svarbios gyvenime, kad joms reikia skirti daug dėmesio. Bet ar tikrai taip yra? Ar tikrai klijavimas, rūšiavimas pupų, dėliojimas pagal spalvas makaronų sudaro reikšmingą gyvenimo veiklų dalį?
Šios veiklos yra svarbios tiek, kiek jos padeda mums susidėlioti buitį. Surūšiuoti daržoves, skalbinius, indus, suklijuoti suplyšusį batą, priklijuoti etiketes prie uogienės stiklainių, nudažyti suoliuką, sūpynes, iššluostyti indus... Tai vis veiklos, kuriomis vaikams teks užsiimti suaugus. Kuriomis mes, suaugę, užsiimam dabar. Kada? Kai vaikai miega? Ateina tvarkytojos ir viską sutvarko? Bet juk tai ir yra veiklos, kurios, be žaidimo, yra svarbios mūsų vaikams – dalyvauti suaugusiųjų gyvenime, perimti suaugusiųjų gudrybes, išmokti, kaip pjaustyti obuolius pyragui, kaip padžiauti rūbus, kaip išplauti indus ar nuvalyti stalą. Ir visos tos veiklos tikrai atitinka smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimo užduotis, kurias taip mėgsta rodyti mamos. Ir šiuose darbuose yra prasmės – po to galima džiaugtis pačių iškeptu pyragu, nudažytu suolu ar sutverta tvarka kambariuose.
Pasikvietus vaiką kartu užsiimti mūsų veikla, vaikas ne tik išmoksta tų veiklų. Pastebėta, kad, jei vaikai mato suaugusiuosius užsiimant namų buitiniais darbais, vaikai ramiau patys užsiima sava veikla. Taigi, jei net nepavyksta įtraukti vaiko į bendrą veiklą, vis tiek gerai yra triūsti namuose, net ir turint kūdikį ar paaugusį vaiką. Jei vaikai mato, kad suaugę užsiėmę savais aktyviais reikalais (televizorius, kompiuteris ir telefonas nesiskaito), jie irgi išmoksta patys užsiimti. Ir iš to gimsta žaidimai. Priešingai, kai mes bandom vaikus kuo daugiau užimti, pasiūlyti įvairios veiklos, išmokom vaikus tikėtis, kad mes jiems tos veiklos ir toliau pasiūlysim. Ir tuomet jau nebegalioja pasiūlymas – eik pažaisk. Nes mes tiek ilgai rodėm vaikui, kad mes esam puikūs veiklos organizatoriai ir prigalvojam puikios veiklos, tau, vaike, nereikia dėl to jaudintis. Ir vietoj to, kad numegztumėm vaikui kojines ar lėlę, naršom po interneto platybes, ieškodami, kokios dar veiklos galim pasiūlyti.
Jei jūsų vaikas nežaidžia, daug zyzia, kad nėra kas veikti, pasižiūrėkit į savo gyvenimą. Ar tikrai vaikas patiria prasmingų patirčių, kurias vėliau gali išžaisti? Ar jam sekamos ar skaitomos pasakos, kurias vaikas galėtų įsivaizduoti, ar tik žiūri filmukus, kuriuose jau pateikiamas galutinis produktas? Ar jūs užsiimat įvairia veikla namuose, kurią vaikas galėtų pamėgdžioti arba kuri įtikintų vaikus, kad svarbu, įdomu ir prasminga būti kažkuom užsiėmusiu. Problema yra gyvenimas ankštuose butuose, o ne dideliuose ūkiuose, kuriuose visuomet yra kas veikti. Bet ir gyvenant bute galima sugalvoti prasmingos veiklos – juk visuomet galima kažką iššveisti, išvalyti, atsiranda, ką galima perdažyti, prisiminkite, kad galima skalbti rankomis, visuomet pradžiugins kepami pyragai ir kartu gaminamas maistas gal net pagal vaiko pasiūlymus, galima ir bute sodinti į vazonėlius ir prižiūrėti gėles ar daržoves, galima pamėgti siūlus, juos dažyti, vynioti, po to megzti, galima išmokti siūti rūbus ar bent maišelius ar apsiaustus, galima net drožinėti ir išdrožti laivą ar šaukštą... Veiklos yra visokios. Kuom ji skiriasi nuo popieriukų klijavimo ir spalvotų makaronų dėliojimo? Nes tai prasminga veikla net ir suaugusiems ir atneša daugiau džiaugsmo, galimybės paaugti kartu, nes tie darbai nenukeliaus į šiukšlių dėžę ar slaptą darbelių archyvą – sukurtais darbais bus galima naudotis kasdienybėje.
Tačiau visų svarbiausia, kas atsitinka, kai prasminga veikla atliekama kartu, tai yra ryšys. Tai ne suaugęs dėl vaiko prigalvoja veiklų ir susimildamas su vaiku užsiima, nes nori vaiką išlavinti, užimti, nes taip reikia, kad būtum gera mama ar geras tėtis. Tai bendradarbiavimas siekiant bendro tikslo, kuris visuomet suartina. Ir atsiranda šypsnys veiduose, akys vis ilgiau užkliūna ir palaiko ryšį, pokalbis pakrypsta rimtomis temomis, nes rimti darbai įgalina kalbėti rimtai, bendras nuovargis suteikia abipusio supratimo, pasidalinimas darbais suteikia pasitikėjimo ir vaikas su mama ar tėčiu ima viekti kaip gerai suderintas mechanizmas – aišku, kas ką daro, kaip sutaria ir tai tampa nebe darbu, o šokiu. Ir atsiranda tas svarbus laimės jausmas, nuspalvinantis, įkvepiantis ir padedantis šį ryšį į svarbių ryšių lentyną. Ilgam. Iki to laiko, kai vaikas turės savo vaikų ir prisimins, kaip gera kartu kažką kurti. Kažką prasmingo, kuom galima didžiuotis, ką visi supranta. Nes tai yra tikra. Tai yra tai, kas palaiko, kai sunku, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, kitu, suteikia tikėjimo, kad šiame pasaulyje aš galiu. O tie, kas gali, tie ir padaro.
Tai prie ko čia žaidimas? Ugi prie to, kad jei
nemanot, kad žaisti galit, tai ir nežaiskit. Yra daug veiklų, kurių galit
imtis kartu su vaikais. Ir tuomet įvyks tai, ko nesitikėjot. Turėdami laisvo
laiko, vaikai ims žaisti. Nes žaidimas vaikui yra tikras dalykas, tai ta
realybė, kurioje vaikas pakartos tai, ką patyrė kartu su jumis, kurioje
bekartojant atsitinka nenumatytų aplinkybių ir tenka pasitelkti visas savo
galias ir tas keblias situacijas išspręsti, nes juk tai vaiko žaidimas, jau
nebe suaugusiųjų pasaulis. Ir tuomet, besprendžiant tas situacijas, atsiveria
fantazijų pasaulis. Nes žaidime, priešingai nei realybėje, viskas galima. Ir
problemas galima išspręsti savaip. Va tuomet tai pasidaro sunku vaikus
ištraukti iš žaidimo. Bet juk ir nebereikia traukti – nes tuomet nebereikia
jiems galvoti netikrų veiklų, skirtų vaikams užimti ir lavinti. Nes žaidimas
visa tai padarys už jus. Laisvas, vaidmeninis, nevadovaujamas žaidimas – tai
pats geriausias vaikų lavinimas iki pat mokyklos.
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė.