Kaip rasti bendrą kalbą su vaiku
Kiek žodžių
per dieną pasakom savo vaikui? Ar apsiribojam liepiamosiomis komandomis -
„ateik čia“, „paimk“, „padėk“, nelipk“, „negalima“, „valgyk“, ar kalbam daug,
pasakodami apie gyvenimą, save ir patį vaiką, klausdami vaiko nuomonės? Tyrimai
rodo, kad geriau pasisekė tiems vaikams, kurių tėvai kalba daugiau su vaikais.
Naujagimių smegenys labiausiai auga tuomet, kai suaugę su jais bendrauja.
Vaikų, su kuriais tėvai daugiau kalbasi, platesnis žodynas, geresnis mokyklinių
testų atlikimas, tokiems vaikams lengviau sekasi skaityti ir suprasti, ką
perskaitė, geresnė jų atmintis, geresni mąstymo įgūdžiai. Bendravimas su vaiku
didina ne tik intelektinius gebėjimus, bet ir vaiko empatiją, kitų supratimą,
socialinius įgūdžius. Tyrimo metu buvo matuota, kiek žodžių tėvai pasakė
vaikams. Tačiau kartu tėvai, kurie kalbėdami su vaikais pasako daugiau žodžių,
paprastai ir kokybiškai geriau kalba su vakais – juk įdomioms idėjoms išreikšti
reikia daugiau žodžių. Bendravimas
yra esminė suaugusiųjų ir vaikų bendra veikla. Jos metu suaugę gali duoti tiek
daug gero savo vaikui, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, ar tai naujagimis, ar
paauglys. Kalbėdami su vaiku tėvai ugdo vaiko kalbą, perteikia pasaulio
supratimą, vetybes, atskleidžia bendravimo ypatumus, paskatina pačius vaikus
pasidalinti patirtimi. Bendraujant išgirstamas ir pats vaikas – ką mąsto, kaip
jaučiasi, ko nori, ką mėgsta, kaip mato pasaulį savomis akimis. Taigi, kai kitą
kartą kils klausimas – ką veikti su savo vaiku, tiesiog – pakalbėkite. Apie bet
ką. Pradėjus kalbėtis temų tikrai atsiras, o kuo toliau, tuo daugiau. Svarbu
prisiminti, kad geras pokalbis yra tuomet, kai abiems pusėms įdomu, kai abi
pusės įsitraukusios ir kalba paeiliui, pasikeisdamos. Gerų pokalbių. Sako, kad
akys – sielos veidrodis. Kas vyksta tarp dviejų žmonių, kai jų akys susitinka? Naujausi
tyrimai atskleidė, kad užmezgus ir ilgesnį laiką išlaikius akių kontaktą,
žmonių smegenų veikla sinchronizuojasi, ima veikti panašiu ritmu. Ir turbūt ne
tik ritmas susiderina. Tam nustatyti tyrimų nereikia – žaidžiant žaidimą, kas
ilgiau išlaikys žvilgsnį, pradeda imti juokas, kyla gerų jausmų banga. Nors
akių kontaktas vertinamas nevienareikšmiškai – konkurencingiems jis gali rodyti
dominavimą, agresiją, tačiau tai vienas svarbiausių bendravimo būdų. Tai ar
dažnai žiūrim vaikams į akis? Jų akys yra žemiau nei mūsų ir norint jas
pasiekti tenka pasistengti – atsitūpti, atsisėsti, pasilenkti. Jei bent tris ar
ketusias minutes per dieną palaikytumėm su vaikais abipusį akių kontaktą, tokį
ramų, draugišką, kupiną pasitikėjimo ir meilės (be pykčio, be noro parodyti
jėgą, valdžią), - tikrai vaikai elgtųsi žymiai draugiškiau, mes, suaugę,
imtumėm labiau vertinti vaikų sugebėjimus, atsirastų daugiau taikos ir ramybės
namie. Nes ilgas ramus tėvų žvelgimas savo vaikams į akis didina prieraišumą,
stiprina abipusį ryšį, išreiškia meilę, sujungia sielas. Didmiestis. Vaikų žaidimų aikštelė. Keli
vaikai įveikinėja savas kliūtis. Mamos stebi savo atžalas. Viena, vaikui
įveikus sudėtingesnę kliūtį, monotonišku balsu, be išraiškos veide, kaip
automatas, vis tarsteli – „šaunuolis“. Kita turi daug entuziazmo ir tardama
„šaunuolis“ suploja rankomis ir tikrai nuoširdžiai džiaugiasi. Abi mamos iš
tiesų šaunuolės – atsižvelgia į patarimus, kad vaikus reikia girti, o ne
kritikuoti, stengiasi. Čia jau prasideda subtilioji psichologija.
Ar tikrai vaikas, įveikęs kliūtį, tampa šaunuoliu? O jei tos kliūties
neįveikia, tai kas? Nevykėlis? Nu kaip ir ne. Tai kodėl kliūties įveikimas
padaro vaiką šaunuoliu? Tarsi nieko blogo tame šaunuoliškume nėra, tai tikrai
geriau, nei kritikavimas. Tačiau nuolatos kartojant „šaunuolis“ – toks
pagyrimas praranda skonį, vaikai nebereaguoja. Gal geriau pasakyti tai, ką
norim pasakyti – „tu įveikei kliūtį“, „atrodo, buvo nelengva“, „tu atkakliai
pasiekei savo“, „mačiau, kaip tu stengeisi“. Kalbėkim tai, ką norim pasakyti. Vaikams
tokie apibūdinimai suteikia supratimo apie tai, ką jie daro, o ne parodo juos
tuom, kuom jie nėra.
„Mama, aš tikrai mačiau medį iki pat dangaus!!“ – susijaudinęs vaikas bando papasakoti mamai savo patirtis. „Gerai. Dabar einam.“ – nepasiduoda vaiko fantazijoms mama, tvirtai žinanti, kad medžių iki dangaus nebūna. Kad net patys aukščiausi medžiai nesiekia dangaus. Kad jos teisybė, o ne trimečio.
Vaikai tokių gerų dalykų papasakoja, kai yra, kas jų klauso. Tai nebūtinai paklūsta mūsų žinomiems gamtos, fizikos dėsniams, tai konstruojama pagal vaiko vidinę realybę, pagal tai, kaip pats vaikas mato pasaulį savo akimis. Kai atrodo, kad medžiai iki dangaus, kad medžiai sukelia vėją, o žvaigždės šviečia tam, kad būtų naktį šviesiau.
Taip ir nesužinosim, kur auga medis iki
dangaus. Kad vaikai kalbėtų, pasakotų, daug nereikia. Kartais tereikia kelių
trumpų žodelių, pavyzdžiui: „ane?“, „tikrai?“,
„oho!!“, „negali būti?!“, „papasakok ir man..“, „oi, kaip įdomu“, „mhm..“, „noriu
apie tai sužinoti..“, „taip?“. Ir tuomet galima išgirsti ne tik apie tai, kur
auga medžiai iki dangaus. Gerų pokalbių.
Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė