Vaikų kūrybiškumas
Apie vaikų kūrybiškumą ir jo skatinimą
Kalbant apie vaikų kūrybiškumą ir saviraišką, svarbu
suprasti ir savo, suaugusiųjų, kūrybines galias. Vaikai mokosi visų pirma
mėgdžiodami savo artimus asmenis. Jei jie elgiasi kūrybiškai, laiko save
kūrybingais, savo elgesiu „užkrečia“ ir vaikus. Svarbu suvokti, kad kūrybišku
gali jaustis ir būti kiekvienas, net ir nedirbantis jokio kūrybinio darbo.
Mokslininkai tai vadina kasdienybės kūrybiškumu – kai elgiamės šiek tiek
kitaip, netikėtai sau patiems ar aplinkiniams. Kasdienybės kūrybiškumas gali
pasireikšti bet kokioje kasdienėje veikloje – tai gali būti kitoks požiūris į
laisvalaikį, namų tvarką, netikėtas rūbų derinimas ar šukuosena. Pasielgti
kūrybiškai – pasielgti naujai, ne taip, kaip visada, ir tokių veiksmų sritis
gali būti labai plati, nebūtinai susijusi su meno objektų kūrimu.
Vaikų kūrybiškumas
Kalbant
apie vaikų kūrybiškumą, pradėkime nuo to, kad vaikai jau gimsta kūrybiški.
Jiems tenka atlikti labai daug visiškai naujų veiksmų ir tikrai ne visada jie
būna nusižiūrėti nuo aplinkinių – vaikai patys ieško, tyrinėja, kuria savo
elgesį, veiksmus. Ir neabejotinai dauguma jų yra prasmingi – padeda pasiekti
tikslą, įveikti kliūtis, išspręsti kylančius sunkumus.
Viena iš
vaikų kūrybos pasireiškimo sričių, kur aiškiai galima pamatyti jų kūrybines
galias yra kalbos mokymasis. Kalbos vaikai išmoksta ne iš karto, šiai veiklai,
nors ji yra įgimta, prireikia daug aktyvumo ir pastangų. Ir tuomet, kai vaikai
pradeda valdyti žodžius ir ima jungti juos į sakinius, beveik visi sakiniai yra
vaikų pačių sukurti, originalūs ir prasmingi – perteikia jų mintis, norus, jausmus
ar pojūčius, padeda pasiekti tikslą. Dažnai vaikai ir patys prikuria naujų
žodžių arba savaip vartoja jau žinomus – tai turbūt pastebėjo visi,
bendraujantys su ikimokyklinukais. Vaikai linkę kurti naujus žodžius, jei
nežino, kaip tiksliai ką nors įvardinti, ir tai darydami pasitelkia žinomus
kalbos dėsnius ir žodžius (pvz., diena, kai nuolat ką nors palieki, būna
„palikuonių diena“).
Vaikai iš
prigimties yra kūrybingi ir jiems lengviau išreikšti savo kūrybines galias,
lyginant su suaugusiais, galbūt dėl to, kad didelę mažųjų laiko dalį užima
kūrybinė veikla – jie piešia, lipdo, konstruoja, stato bokštus. Vaikams
leidžiama dainuoti ne tik jau sukurtas daineles, bet ir apdainuoti tai, ką jie
mato, ką jaučia ir jie nebūtinai turi pataikyti į toną. Taip sukuriamos
žavingos vienadienės dainelės. Kita labai svarbi veikla, ne tiesiogiai susijusi
su kūryba, bet reikalaujanti daug kūrybinių galių, yra žaidimas.
Ikimokyklinukai
daugiausiai laiko praleidžia žaisdami – taip jie mokosi, atkartoja savo
išgyvenimus, tokiu būdu įprasmindami šias patirtis ir rasdami joms vietą savo
gyvenime. Viena iš būdingiausių ir svarbiausių žaidimo formų šiame amžiuje –
tai simbolinis arba vaidmeninis žaidimas, kuomet vaikai prisiima įvairių žmonių
ar gyvūnų vaidmenis, kuria ištisus scenarijus, tokius, kaip „namai“,
„zoologijos sodas“, „parduotuvė“. Šiems žaidimams reikia daug vaizduotės –
vaikams tenka nuspręsti, kas žaidime atstos daiktus, reikalingus pagal žaidimo
scenarijų (pavyzdžiui, kas bus pinigai parduotuvėje – popierėliai, kaladėlės, o
gal lapai ar kaštonai). Taip pat tenka sugalvoti, kokius vaidmenis prisiimti,
kur bus namai ar parduotuvė, iš ko bus pastatytos užtvaros zoologijos sode.
Vaizduotė, kaip rodo tyrimai, tiesiogiai susijusi su kūrybiškumu – kūrybiškesni
žmonės yra tie, kurie dažniau pasitelkia savo vaizduotę. Pavyzdžiui, žmonės,
kurie vaikystėje turėjo įsivaizduojamą nematomą draugą, suaugę yra kūrybiškesni
už kitus savo bendraamžius.
Kūrybiškumo vertinimas
Kadangi
kūrybiškumas yra apibrėžiamas kaip ko nors naujo, originalaus ir prasmingo
sukūrimas, tai vertinant veiksmus, idėjas ar kūrinius, svarbu atsižvelgti į
šiuos du kriterijus. Kita vertus, vertinant vaikų kūrybą, gali būti sunku
kalbėti apie prasmingumą. Siekiant suvokti, tarkime, vaiko piešinių
kūrybiškumą, verta palyginti juos su kitais jo piešiniais – ar visąlaik
piešiami vienas į kitą panašūs piešiniai (net jei jie ir labai įdomūs, tai
nerodo didelio kūrybiškumo, tiesiog vaikas atrado ką nors sau įdomaus), ar jie
yra įvairūs, atspindintys nuotaikas, patyrimus. Taip pat verta palyginti vaiko
piešinius su kitų panašaus amžiaus vaikų piešiniais – ar jie tiesiog atitinka
to amžiaus vaikų gebėjimus, o gal išsiskiria iš kitų išraiška ar spalvų
naudojimu.
Vaiko
kūrybinius gebėjimus galima vertinti ir iš kasdienės veiklos ar ypatingų
projektų. Pavyzdžiui, vyresniems ikimokyklinukams leidus patiems organizuoti
išvyką į miestą, kūrybiškesnis planas bus to vaiko, kuris įtrauks vietas, kur
dar nėra buvęs, sumąstys realų, įgyvendinamą planą. Norint įvertinti
kūrybiškumą, kai nėra galimybių ilgesniam stebėjimui, galima vaikams pateikti
paprastą užduotį – sugalvoti kuo daugiau, pavyzdžiui, apvalių daiktų, arba
papasakoti, kaip kuo daugiau skirtingų būdų panaudoti plytą ar kitą daiktą.
Panašius testus naudoja ir psichologai. Kaip minėta, svarbu atsižvelgti, kaip
atsakymai skiriasi vienas nuo kito ir nuo tokio paties amžiaus vaikų atsakymų,
ar jie yra prasmingi, realūs.
Kūrybiškumo kliūtys
Prieš kalbant apie tai,
kaip skatinti ir ugdyti savo ar vaikų kūrybiškumą, svarbu yra suprasti, kas
gali slopinti, stabdyti kūrybiškumo galias. Kūrybiškumas yra saviraiškos forma,
dėl to bet koks išorinis kišimasis į šį procesą gali sustabdyti veiklą,
nutraukti kūrybą ar vėliau lemti kūrybiškumo sumažėjimą. Bet įprasta, kad suaugę,
turintys daugiau patirties ir žinių, įvairiais būdais kišasi į vaikų veiklą,
siekdami padėti, palengvinti, o kartais tiesiog pritrūkdami kantrybės.
Viena iš
anksčiausiai pasireiškiančių vaikų veiklos reguliavimo formų – žaislų, kuriuos
kūdikiai gali tyrinėti, siūlymas. Kadangi kūdikiai negali patys pasirinkti
žaislų, mes nusprendžiame, su kokiais žaislais mūsų vaikas gali žaisti, su
kuriais – ne. Ar mes, suaugę, galime sau leisti būti kūrybiškais ir pasiūlyti
vaikams ne tik plastikinių barškučių, bet ir, pavyzdžiui, paprastą skepetaitę,
dar geriau – su mazgeliais ant kampų, gumbuotą medinį šaukštą, nertą grublėtą
zuikį, o ne lygų plastikinį. Žvelgdami kūrybiškiau, jau nuo ankstyvo amžiaus
vaikams galim parodyti objektų įvairovę, o įsiklausę į mažųjų jausmus, galime
supažindinti juos su tuo, kas tikrai domina, yra kitokio, neįprasta (žinoma,
prisimenant saugumo reikalavimus). Taigi, kalbėdami apie vaikų kūrybiškumą, vėl
sugrįžtame prie suaugusiųjų kūrybiškumo.
Kūdikiams
paaugus ir ėmus judėti, atsiveria platesnės tyrinėjimų galimybės, tačiau suaugę
dėl saugumo ir patogumo yra linkę apibrėžti, kas yra „žaislas“, o su kuo žaisti
negalima. Kadangi kūdikiai dar nežaidžia, o tyrinėja, todėl jiems greitai
atsibosta lygi, nors ir spalvota plastmasė, iš kurios gaminama daugelis
vaikiškų žaislų. Ir tuomet tėvams tenka pasitelkti drąsą ir kūrybiškumą ir
leisti vaikams tyrinėti namų apyvokos daiktus, padaryti vaikams savos kūrybos
tyrinėtinų objektų. Toks tėvų žingsnis taip pat prisideda prie vaikų
kūrybiškumo. Jei savos gamybos tyrinėjimų objektai neišlieka, kol vaikas
paauga, juos gali priminti nuotraukos, jei šeimoje yra vyresnių vaikų, naudinga
ir smagu juos įtraukti į žaisliukų gamybą. Be to, tėvai taip įpranta kurti
žaislus vaikams ir vėliau, šiems paaugus, gali užsiimti šia veikla kartu.
Vaikai
paprasta labai mėgsta tėvų pagamintus žaislus, ypač, jei patys gali matyti,
kaip jie daromi ar jiems net leidžiama dalyvauti šiame procese, ne tik
pasirenkant medžiagą, spalvą, bet ir aktyviai prisidedant. Tokiu būdu pirmuosius
suaugusiųjų įsikišimus į kūdikių ir mažų vaikų gyvenimą galima praturtinti
kūrybiškais sprendimais.
Kai vaikai
paauga ir ima aktyviai žaisti, suaugusiems labai norisi vadovauti ir šiems
žaidimams. Vienas iš tokių būdų – nupirkus žaislų vis raginti vaikus žaisti
jais. Atrodytų, taip ir reikia elgtis. Tačiau, kai vaikai vadovaujasi savo
vidinėmis paskatomis, t.y., kai pirma nusprendžia, ką žais, o tik po to
pasirenka tinkamiausius tam žaislus ar objektus, tik tuomet jie išmoksta
savarankiškai organizuoti žaidimus, žaisti kūrybiškai ir nebūti priklausomais
nuo objektų. Tokie vaikai turi ir daugiau kantrybės, ir pasižymi didesne
vaizduote.
Jei suaugę
kišasi į žaidimo procesą, jie tarsi parodo, kad vaikai neišmano net kaip
žaisti, kad visuomet reikia klausytis jų, o ne savo vidinių paskatų. Tokie
vaikai vis dažniau ima prašyti, kad suaugę su jais žaistų, kad suorganizuotų
žaidimų, nes jie neturi ką veikti, nes reikia dar naujų žaislų. Skatinant
kūrybiškumą, svarbu vaikams leisti užsiimti žaidimų kūrimu patiems, suteikiant
jiems reikalingą pagalbą – jei vaikai prašo, pateikti tinkamų objektų,
pasiūlyti išeitį iš keblios situacijos, nurodžius kryptį, paskatinti patiems
ieškoti sprendimo. Apibendrinant, suaugusiųjų indėlį į vaikų žaidimus galima
apibūdinti kaip pagalbą nesikišant.
Dar vienas
subtilus būdas, kuriuo suaugę įsiterpia į vaikų kūrybinį procesą ir taip gali
mažinti kūrybiškumą yra pagyrimai ir kritika. Kritika įvardinama kaip
didžiausias kūrybiškumo priešas tiek dideliam, tiek mažam. Kuriant naujas
idėjas, elgiantis kitaip nei įprasta, užsiimant kūrybine veikla, svarbiausias
yra visai paprastas patarimas – pasistengti kuo labiau atsiriboti nuo kritikos,
vertinimo. Kritika stabdo bet kokį kūrybiškumą, nors konstruktyvi kritika gali
būti reikalinga vertinimo procese. Tačiau visuomet yra geriau nurodyti idėjų,
veiksmų ar kūrinių stipriąsias puses, o ne kritikuoti. Nurodyti stipriąsias
puses nėra tas pats, kas girti, nes tai, priešingai gyrimui, suteikia
informacijos.
Pagyrimai
paprastai jokios informacijos nesuteikia, kaip, pavyzdžiui, tokie pasakymai:
„šaunuolis, kaip gražiai nupiešei“, „puikus statinys“, „ak, kaip gražu“.
Daugiausiai, ką galima iš šių pagyrimų sužinoti, kad tam, kuris taip sako,
patinka, ką nuveikė vaikas. Iš kitos pusės, tokie momentiniai pagyrimai,
nesigilinant į tai, apie ką kalbama, gali būti suprantami kaip „taip, matau,
atstok, aš užsiėmęs, nenoriu gilintis“. Todėl šie pagyrimai skamba labai
paviršutiniškai ir yra tik iš anksto paruoštos frazės, kuriomis paprasta
sureaguoti, kai vaikai rodo mums savo veiklos rezultatus, kai nori, kad juos
pastebėtume, tačiau neskiriant tam ypatingo dėmesio.
Kyla
klausimas, kaip palaikyti vaiką, jei šis, patenkintas ar abejojantis savo
veikla, ateina klausti suaugusiojo nuomonės? Pirmiausiai, ką gali padaryti
suaugęs, tai skirti vaikui savo laiką, dėmesį. Atradus laiko svarbu išklausyti
vaiką – ką jis ketino padaryti, kas pavyko, kas nepavyko, kas, paties manymu,
galėtų būti geriau. Tuomet gali būti naudinga įvardinti tokius dalykus, kurie
yra svarbūs vaiko tobulėjimui, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu tikrai stengeisi,
darydamas šį projektą“, „tu pati nupiešei šitą katiną be jokios pagalbos“,
„gali didžiuotis, sukūręs pirmą savo melodiją“, „šitos raidės daug vienodesnės
nei prieš tai buvusios“.
Tokie
pasakymai vaikui suteikia informaciją, kad mums svarbu, ką ir kaip jis daro,
kad pastebime, kaip jis stengiasi. Taip pat galime išreikšti savo pojūčius,
jausmus, susijusius su kūriniu, kad tai, ką jie daro, paveikia ir mus,
pavyzdžiui, „kai naudoji tiek daug spalvų, man atrodo, kad tavo piešinys tampa
labai linksmu“, „žiūrėdama į šį žalią rutulį, prisimenu vasaros pievą...“. Tam,
kad įsigilintumėme į vaiko pastangas, rezultato poveikį mūsų jausmams, reikia
skirti laiko, o dažnai suaugusiesiems jo trūksta. Tokiu atveju geriau vieną
kartą per dieną pasikviesti vaikus, kad šie parodytų ir papasakotų, ką nuveikė,
ir taip padrąsinti juos vėl imtis kūrybinės veiklos ir kūrybiškų sprendimų,
negu dienos metu trumpai šūktelti „šaunuolis“.
Kūrybiškumą galime paskatinti
Pereinant prie dalykų,
kurie skatina kūrybiškumą, pirmiausiai verta paminėti aplinką, palankią
kūrybai, skatinančią būti drąsiems ir eksperimentuoti. Jei iš vienos pusės
suaugę nori, kad vaikas būtų kūrybiškas, bet iš kitos pusės jiems svarbiau, kad
vaikas paklustų reikalavimams, elgtųsi „kaip visi“, tai galų gale nugalės
pastarasis reikalavimas. Kūrybiškumui reikalinga laisvesnė aplinka, kai leidžiama
išreikšti savo jausmus, norus, net jei jie ir yra keisti, neatitinkantys
aplinkinių savijautos, įsitikinimų. Pavyzdžiui, juk akivaizdu, kad pagal visas
normas netinka valgyti silkės su šokoladu, bet pamėginti taip derinti galima –
jau vien tokia mintis gali rodyti kūrybišką požiūrį į maistą, o ne skonio
neturėjimą.
Kūrybiškumui
palanki aplinka yra ta, kurioje kitokiems sprendimams suteikiama erdvė, kur
galima pasielgti netikėtai, kur drąsa išreikšti savo jausmus yra palaikoma (net
jei tai pyktis, tačiau jam išreikšti turi būti rasta priimtina forma), kur
leidžiama būti savarankiškiems ir patiems nuspręsti dėl savo veiksmų. Tyrimai
rodo, kad tie vaikai, kuriems ankstesniame amžiuje leidžiama dėl paprastų
kasdienių dalykų spręsti patiems (pavyzdžiui, kada eiti miegoti, kaip išleisti
savus pinigus), yra kūrybiškesni (pgl. Harris, Liebert, 1992). O tai jau susiję
ir su drąsa, kuri taip pat laikoma kūrybiškų asmenybių bruožu. Juk būti
kitokiu, elgtis kūrybiškiau, reikia pakankamai drąsos. Vaikystėje drąsą atstoja
aplinkinių palaikymas „tikiu, kad pavyks“, „manau, kad tu sugebėsi“, „pabandyki
ir sužinosim“.
Prie
tinkamos kūrybiškumui aplinkos galima priskirti ir sąlygų kūrybinei veiklai
sudarymą. Lengviau kurti, kai namie yra popieriaus, kreidelių ar pieštukų,
klijų, vaikams pritaikytų žirklių, įvairių medžiagų iš gamtos (gilių, kaštonų,
kankorėžių), kuriuos galima panaudoti kūrybiniame procese. Jei tėvams trūksta
įkvėpimo, kaip kūrybiškai užsiimti su vaikais, galima įsigyti keletą knygų su
kūrybiniais darbeliais, tačiau jos turėtų būti vadovas suaugusiems, ne vaikams,
nes vaikai išmoks kopijuoti ir gali nebenorėti improvizuoti.
Yra
parašyta ir daug knygų (pravartu pasidairyti jų ir užsienio kalbomis), ką ir
kaip veikti su vaikais namie ar gamtoje (kaip jums patinka mintis lauke
pabandyti susukti paukščio lizdą?). Pasisėmus įkvėpimo iš knygų, svarbu
skatinti ir norą pažinti, suprasti aplink vykstančius reiškinius. O geras
supratimas irgi yra kūrybiškumo dalis, nes nenusimanant sunku būti tikrai
kūrybišku – gali būti, kad mintys, skambančios labai naujai jau seniai
sugalvotos, naujai atrodantys sprendimai jau seniai įgyvendinti.
Nusimanymui
skatinti svarbu išnaudoti tai, kuo pats vaikas domisi. Jeigu mėgsta piešti,
galima atkreipti dėmesį, kad knygutėse paveikslėlius taip pat nupiešė žmonės,
kad kiekvienas piešia skirtingai, kad vaikas pats gali sukurti savo knygutę
arba nupiešti paveikslėlius mėgstamai pasakai ir atskleisti, kaip pats supranta
pasaką. Jei vaikas mėgsta kompiuterinius žaidimus, galima paskatinti sukurti
kompiuterinį žaidimą realybėje – gamtoje ar namuose. Kaip tai atrodytų? Kas
turėtų tokiame žaidime vykti? O kaip atrodytų žaidimas, kokio norėtų pats
vaikas? Gal galima tai nupiešti, nulipdyti ar kitaip sukonstruoti. Svarbu, kad,
galvojant apie konkretų vaiką, kurio kūrybines galias norime sustiprinti,
pirmiausiai įsigilintume, kas pačiam vaikui yra įdomu, kas jam teikia malonumo.
Remiantis šiomis žiniomis, galima didinti nusimanymą, supratimą toje srityje ir
plėsti jį į kitas sferas, juk viskas yra susiję. Pavyzdžiui, jei nežinai, kaip
nulipdyti norimą objektą, galima atsiversti, knygą apie skulptūras, atkreipti
dėmesį į tai, kaip pastatyti namai, ne tik įprastiniai, bet ir gyvūnų,
paukščių, vabzdžių.
Kaip jau
minėta, vaikai, kurie yra linkę naudotis savo vaizduote, yra kūrybiškesni. Gera
žinia yra ta, kad vaizduotę bei su vaizduote susijusius įgūdžius galima
lavinti, taip didinant ir kūrybiškumą. Vaizduotę lavinti galima kasdieniame
gyvenime kalbant apie įvairias situacijas, skatinant vaiką įsivaizduoti, „kas
būtų, jei...“. Pavyzdžiui, kaip mums sektųsi, jei gyventumėme ant stogo, kas
būtų, jei turėtumėm arklį. Galima vaizduotę pasitelkti kūrybiniame procese,
pavyzdžiui, daryti spalvų liejinius ant popierius ir juose įžiūrėti gyvūnus,
kartu su vaiku sekti pasakas, įpinant tai, kas yra aplinkui.
Lavinti
vaizduotę galima ir tada, kai vaikas ko nors labai nori, pavyzdžiui, „galėtum
suvalgyti visą vonią ledų“ – mažylis ims įsivaizduoti ir lengviau susitaikys su
tuo, kad jo noras negali būti išpildytas tuojau pat. Vaizduotę galima lavinti
ir tiesioginiais pratimais, siūlant įsivaizduoti konkrečius dalykus,
pavyzdžiui, „įsivaizduok, kad kampe sėdi katinas, dabar įsivaizduok, kad tas
katinas yra žalias, kad jis lipa siena ir eina lubomis“. Atliekant tokius
pratimus, reikėtų pradėti nuo paprastesnių ir po truputį juos sunkinti.
Lavinant vaikų vaizduotę svarbu nepamiršti ir savosios – kuo daugiau
fantazuoti, įsivaizduoti, nebijoti kurti kad ir nerealistiškų planų, dalintis
tuo su vaiku. Kalbėjimas apie savo mintis, fantazijas, sumanymus, kurie ne
visuomet yra teisingi ir įgyvendinami, paskatina ir vaikus kurti mintyse,
parodo, kad klysti galima, kad fantazija nėra tas pats, kas realybė.
Vienas iš
tvirčiausių dėsnių, galiojančių tiek žmonių, tiek gyvūnų elgesiui, yra
pastiprinimo dėsnis: pastiprintas elgesys yra linkęs kartotis. Tai galioja
visam elgesiui, bet kokio amžiaus vaikams ir suaugusiems. Taigi, ta pati
taisyklė galioja ir kūrybiškam elgesiui. Svarbiausia, ką verta įsidėmėti,
norint skatinti kūrybiškumą, kad pastiprinimai būna skirtingi. Vieni yra
vadinami išoriniais – jie kyla iš išorinio, aplinkinio pasaulio, kiti vadinami
vidiniais ir kyla iš vidinio pasaulio. Kūrybiškumą didina vidiniai
pastiprinimai: pasitenkinimas darbu, džiaugsmas dėl sukurto kūrinio,
pasididžiavimas, malonumas, kai problema išsprendžiama nauju, dar nebandytu ir
efektyviu būdu.
Yra atlikta
daug tyrimų, kurie parodė, kad išorinis pastiprinimas, pavyzdžiui, kai
paskelbiama, kad kūrybiškiausias darbas bus apdovanotas, arba kai už kiekvieną
piešinį gaunamas įvertinimas, mažina kūrybiškumą ir norą užsiimti kūrybine
veikla. Tik labai stiprūs kūrėjai gali pagal užsakymą sukurti šedevrus.
Galvojant apie išorinį atlyginimą, kūrybinės galios nebetenka jėgos, net ir
įdomiausia veikla, gaunant už ją užmokestį, tampa tiesiog atlyginamu darbu ir
nebetenka vidinio pasitenkinimo. Todėl kaip išorinis atlygis nebetinka ir
pagyrimas „šaunuolis, kaip gražiai nupiešei“, nes imama piešti dėl tokių
pagyrimų, stengiamasi įtikti ir veikla praranda žavesį.
Norint
sustiprinti vidinį pasitenkinimą, tenka pasitelkti savo vaizduotę ir komentuoti
vaikų darbus, atkreipiant dėmesį į jų pačių jausmus bei veiklos rezultatus,
pavyzdžiui, „atrodai patenkintas, tokį darbą nuveikęs“, „gali didžiuotis, radęs
tokį tinkamą ir naują sprendimą“, „smagu, ar ne?“. Vaikas, kuris pats jausis
gerai kurdamas, dirbdamas ar užsiimdamas kokia kita veikla, kuris atras
gebėjimą džiaugtis kad ir mažu rezultatu („šį kartą nepavyko, bet užtat
sužinojau, koks sprendimas nėra tinkamas“), ta veikla užsiims ir toliau. Juk
remiantis dėsniu, vidinis pasitenkinimas yra geriausias pastiprinimas.
Kartais
suaugusiems tereikia atkreipti pačių vaikų dėmesį į vidinį pasitenkinimą,
paskatinti juos pastebėti savo džiaugsmą, malonumą, atrasti tai net ir tuomet,
kai yra sunku („tu tikrai pavargai tvarkydamas kambarį, jau norėjai viską
mesti, bet dabar gali džiaugtis radęs jėgų pabaigti – pažiūrėk, kaip viskas
švyti, o tu gali didžiuotis – nes švyti dėl tavo pastangų“). Tam tik reikia
sustoti ir pajausti vaiką, galbūt giliai slypinčius vaiko jausmus.
Apibendrinant,
svarbu prisiminti, kad visiems vaikams lemta būti kūrybiškais, vieniems
daugiau, kitiems – mažiau. Siekiant išlaikyti jų kūrybiškumą, kartais pakanka
atsižvelgti į vaikų jausmus, norus, išklausyti juos, paskatinti išreikšti tai
ant popieriaus, suvaidinti, papasakoti kaip pasaką, paraginti pačius rasti
sprendimą, įveikti kliūtis. Kartais norisi labiau lavinti vaikų kūrybiškumą,
tuomet svarbu pasitelkti jų saviraišką, vaizduotę, padėti įžvelgti kūrybos
malonumą. Ir nepamiršti patiems būti bent šiek tiek kūrybiškesniais nei vakar.
Šaltiniai:
De Mille R. Put Your Mother On the Ceiling: Children‘s Imagination Games.
Gestalt Journal Press Editon, New York, 1997.
Harris J.R., Liebert R.M. Infant and Child. Development from Birth through
Middle Childhood. Prentice-Hall, London, 1992.
Myers D.G. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2008.
Autoriai rekomenduoja pasiskaityti:
Apie padrąsinimus užuot gyrus: Ginnot, H. G. Tarp tėvų ir vaiko: nauji
senų problemų sprendimai. Vilnius. Via Recta, 1999.
Apie fantazijos panaudojimo galimybes: Oaklander V. Langas į vaiko
pasaulį. Žmogaus psichologijos studija, Kaunas, 2007.
Apie vaidmeninius žaidimus ir apie žaidimo svarbą: Žukauskienė R. Raidos
psichologija. Margi raštai, Vilnius, 1996.
Apie jausmų svarbą ir būdus, kaip į juos atsižvelgti: Faber A., Mazlish E.
Laisvi tėvai, laisvi vaikai. Gardenija, Kaunas, 1999.
Straipsnis pirmiausiai pasirodė Ikimokyklinis.lt
bendraautorystėje su Rasa Pilkauskaite-Valickiene
©
Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje
skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė