Padėti susikaupti
Kai norim, kad vaikai ar suaugę imtųsi kokios
nors veiklos, turim visų pirma atkreipti į tai jų dėmesį. Pereiti nuo vienos
veiklos į kitą nėra lengva, ypač, jei nauja veikla yra kuriama ir organizuojama
kitų žmonių, o ne spontaniškai kyla iš paties veikiančiojo iniciatyvos. Norint,
kad būtų lengviau keisti veiklas, į pagalbą galime pasitelkti dėmesį sutelkiančius
ritualus. Anksčiau durys į kitą kambarį būdavo su žema stakta ir dar su dideliu
slenksčiu, kad sustomumėm, atkreiptumėm dėmesį į save prieš žengdami į kitą
patalpą (nes jei to nepadarytumėm, prasiskeltumėm galvą arba išgriūtumėm
užkliuvę už slenksčio). Panašiai ir pereinant nuo vienos veiklos į kitą – reikia
tam tikro slenksčio, žemos staktos, kas sugrąžintų mūsų dėmesį į čia ir dabar.
Dėmesį sutelkiančių ritualų yra labai įvairių.
Turbūt ne vieną iš jų jau esate naudoję. Bat galbūt pavyks praplėsti jų
arsenalą, geriau juos suprasti ir sėkmingiau naudoti. Jei mes norim, kad vaikai
įgautų savarankiškumo savo gyvenimuose, gebėtų sėkmingiau valdyti savo elgesį, neužtenka
ugdymo procese skatinti vaikų paklusnumo. Mes, suaugusieji, turim suteikti vaikams
pakankamai įvairių instrumentų, skirtų savo elgesio ir emocijų valdymui,
ugdymuisi, rūpinimuisi savimi ir kitais. Tokių pagalbinių priemonių įvairovė
gali užtikrinti, kad kiekvienas vaikas atras sau tinkamiausią būdą, nes nėra
vieno teisingiausio, geriausio, efektyviausio metodo, svarbu, kad pasirinktas
būdas patiktų, veiktų ir esant reikalui vaikai prisimintų jį panaudoti.
Dėmesio sukaupimo ritualai yra veiklos, kurios
sugrąžina mūsų dėmesį į šią akimirką, į tai, kas čia ir dabar vyksta mūsų
gyvenime. Tai gali būti dėmesį patraukianti ir mus įtraukianti veikla. Tam
geriausiai tinka paprasti besikartojantys judesiai, garsai. Pavyzdžiui, vadovas
ar mokytojas iškelia ranką ir tyli – kas pamato, daro taip pat. Gerai tinka ritmiškas,
vienodas judesys – iškelta ranka galima lėtai mojuoti – tai greičiau pastebima.
Tinka ir siūbavimas, striksėjimas, mojavimas, lingavimas – svarbu judesį pasirinkti
pagal esamas aplinkybes. Judesiai gali būti lydimi arba pakeičiami garsu –
mmmmm, rrrrrrr ar pan. Galime įtraukti protinę veiklą, pvz., skaičiuoti,
kartoti abėcelę, sakyti eilėraštį ar daryti kokius nors pirštų pratimus. Svarbu
prieš visas veiklas susitarti, kad išgirdus ar pamačius tokią veiklą, svarbu
prisijungti ir į ją įsitraukti.
Kitas būdas – atkreipti dėmesį į čia ir dabar –
sugrįžti prie savęs, savo kūno ir kūno pojūčių. Galima bandyti išgirsti, kaip
plaka sava širdis, galima klausytis savo kvėpavimo, galima paliesti kurią nors
savo kūno sutartą vietą ir pažvelgti, kaip jai sekasi, galima padaryti kokį
nors pratimą (pvz., pasiekti dangų, apkabinti Žemę, susipakuoti į mažą
kamuoliuką). Taip pat verta įtraukti ir pojūčius, pavyzdžiui, bandyti išgirsti,
kas vyksta už lango, pamatyti savo aplinkoje kelis sutartos spalvos dalykus,
apžiūrėti savo rankas, stebėti, ar paaugo mažasis pirštelis ir pan. Galime į
šiuos ritualus taip pat įtraukti skaičiavimą – suskaičiuoti dešimt įkvėpimų,
kitą kartą – dėšimt iškvėpimų, įkvėpti oro ir suskaičiuoti iki dešimt
nekvėpuojant ir pan. Tokia paprasta protinė veikla suderinta su savo kūno
pajautimu suderina mintis, nuramina jausmus, palengvina susikaupimą.
Su mažesniais vaikais vienas iš stebuklingų
dalykų yra tai, kad jiems galioja stebuklingi dalykai, tik mes, suaugę,
pamirštam juos panaudoti. O jų yra visa galybė, net jei mūsų fantazija neneša,
visuomet jų galima pasisemti iš stebuklinių pasakų ir vaikų fantazijos. Tai
pvz., nematomosios susikaupimo piliulės, susikaupimo dulkės, burtai, nematomos skrybėlės,
kojinės, mygtukai ar pan. Tereikia vaikams pasiūlyti jais pasinaudoti. Pvz.,
šiandien jums atnešiau visą maišą nematomų susikaupimo kojinių – rinkitės,
maukitės ir eime darbuotis; tik prisiminkite išeidami namo jas nusimauti!!
Vaikų fantazija yra puiki priemonė įvairiems tikslams pasiekti, tik reikia
prisiminti ja pasinaudoti. O jei kas niekaip nepatikės nematomomis susikaupimo
kojinėmis, tegul paspaudžia vaizduotės mygtuką, padedantį įsivaizduoti.
Išmokti vaikams susikaupti padeda ir įvairūs
žaidimai, kurių metu vaikai turi apriboti save. Pvz., diena –naktis, kai dieną
galima judėti, o naktį ne. Tai ir vaidmeniniai žaidimai, kai tenka prisiimti
vaidmenį ir būti vaidmeniu, o ne savimi, elgtis taip, kaip elgiasi tas
personažas. Tai ir sudėtingas atvirkštukinis žaidimas, kai reikia elgtis
priešingai nei nurodoma, pvz., kai sakoma „Milžinas“ reikia vaidinti nykštuką,
o kai sakoma „Nykštukas“ – vaidinti milžiną (paprastesnis variantas – kai sakoma
„koja“ – liesti galvą, kai sakoma „galva“ – liesti kojas). Tik svarbu žaidžiant
tokius žaidimus neakcentuoti klaidų, o priminti vaikams, kas gali padėti būti
geresniu žaidėju – kaip susikaupti, klausyti, kas sakoma, prisiminti žaidimo
taisykles, kad pavyktų.
Kartais imam daryti įprastas veiklas
automatiškai, mechaniškai, mintimis būdami kitur. Todėl šių ritualų metu svarbu
ne tik tai, ką darom, bet ir tai, kur tuo metu yra mūsų mintys, jausmai. Kad
padėtumėm vaikams susigrąžinti mintis į čia ir dabar, atliekant dėmesio
sukaupimo ritualus svarbu ne tik atlikti veiksmą, bet ir palydėti jį mintimis.
Pavyzdžiui, paliesti kelius galime negalvodami apie tai, mechaniškai, bet galime
paklausti vaikų, ar jie jaučia, kokia ypatinga kūno dalis yra keliai – jie tuo
pačiu ir lankstūs ir tvirti, išlaiko visą kūno svorį; galime pasiūlyti vaikams
mintimis padėkoti savo keliams už šį svarbų darbą. Tokiu būdu paskatinsime
vaikus mąstyti apie tai, ką jie daro. Jei vaikai visai maži, pakanka savo
veiksmų įvardinimo – aš liečiu savo kelius, jaučiu jų tvirtumą ir lankstumą. Su
didesniais vaikais galime dėkoti įvairioms kūno dalims, pagalvodami apie jų
ypatingumą, jų nenuilstamą darbą, galime mintyse joms pasakyti, kad jas mylim,
jos mums svarbios, reikalingos. Jei vaikams kyla noras dalintis apie tai, ką
tokių ritualų metu patiria, verta paskirti tokiam aptarimui laiko bent vieną
kartą per savaitę. Tokiu būdu vaikai galės pasidalinti, kas su jais vyksta
susikaupimo ritualų metu, be to, jiems reikės išlaikyti įspūdžius iki aptarimo
ir tuomet juos atsiminti, kas gali padėti jiems planuoti savo veiklas. Verta su
vaikais aptarti, ar jiems padėjo susikaupti šios savaitės ritualas, ką jie
sužinojo apie save, savo kūną darydami šiuos ritualus ir atsižvelgiant į tai,
planuoti ritualus kitai savaitei.
Visiems dėmesio atkreipimo ritualams bendra
yra tai, kad jie turi būti kartojami ilgesnį laiką, kad visiems pasidarytų
aiškūs ir suprantami. Tačiau kartu tokių tritualų veikimas su laiku silpnėja,
prie jų priprantama, jie imami atlikti mechaniškai. Dėl to geriausia imti vis
po naują ritualą savaitei. Vaikams svarbu, kad ritualas kartotųsi bent kelias
dienas, tačiau jei matosi, kad konkretus būdas nepasiteisino, neprigijo, geriau
jį keisti nei reikalauti, kad jo būtų laikomasi. Jei dėmesio ritualas veikia,
galima pasilikti jį ilgiau. Galima sugrįžti prie senųjų ritualų ir juos
pasikartoti. Svarbu netraktuoti susikaupimo ritualų kaip bausmės nepaklusniems
vaikams suvaldyti, o kaip pagalbą susikaupti.
Tam, kad ne tik gautumėm vaikų paklusnumo,
dėmesio atkreipimo, bet kad šie ritualai taptų ir vaikų elgesio dalimi, svarbu
apie tai kalbėti. Pasakyti, pvz., kad šiandien mums susikaupti padės šitas
ritualas (ar kaip jūs tai su vaikais pavadinsit), kad kitą kartą, kai jums
reikės susikaupti, jūs galite ir patys tai panaudoti. Pvz., kai reikia pereiti
per gatvę, kai reikia susikaupti prieš pamoką ar prieš darant namų darbus ir
pan. Svarbu papasakoti vaikams, kur jie tai gali panaudoti ir kartu rodyti
pavyzdį, kad ir mes, suaugusieji, tokius ritualus naudojam – pvz., prieš
svarbią veiklą užsimerkiam ir tris kartus giliai įkvepiam. Taip vaikams padedam
suprasti tą sudėtingą vidinį pasaulį, kurį sunku pamatyti, apie kurį nedaug kas
kalba ir kuris yra toks platus ir įdomus.
© Monika Skerytė-Kazlauskienė
Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko
psichologijos centras kūrybinė nuosavybė
www.MesVaikystei.lt