Vaiko psichologijos centras

Pagarba - raktas santykiuose su vaikais

Vienas pagrindinių bendravimo su vaikais principų yra pagarba. Apie pagarbą pastaruoju metu kalbama nedaug. Gal dėl to, kad dar prisimenam sovietinius laikus, kai pagarba buvo svarus, bet dirbtinai išpūstas žodis, kuriuo buvo žymima pagarba kažkokiam abstrakčiam žmogaus paveikslui, bet ne konkrečiam žmogui. Paprastas žmogus tos pagarbos taip ir nejausdavo, gal net priešingai – buvo nuvertintas. Dar kartais galima išgirsti apie vaikų pagarbą tėvams, ypač, kai kalbama apie vaikų pareigas. Pagarba tėvams yra tarsi privalomas vaikų atributas. Tačiau apie tėvų pagarbą savo vaikams retai kas užsimena. Pagarba kažkodėl siejama su paklusnumu, atstumu, baime, priešpastatoma draugiškam santykiui. Pabandykime į pagarbą pažvelgti kitaip.

Pagarba yra tai, kas turėtų būti pradžių pradžia santykyje su žmogumi, nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs, paauglys ar senukas, šefas ar benamis. Pagarbus santykis tai nėra nuolaidžiavimas ar paklusnumas, tai nėra žavėjimasis ar garbinimas, tai nėra nesikišimas ar baimė... Pagarbus santykis – tai pripažinimas, kad kitas – suaugęs, vaikas ar paauglys yra toks pats lygiavertis kaip ir aš: mes turim vienodą teisę gyventi, mūsų poreikiai, jausmai ir mintys yra svarbūs, reikšmingi, mes patys galim pasirinkti, priimti sprendimus. Todėl pagarba kitam kartu visuomet yra ir pagarba sau – lygiavertaus, pagarbaus santykio priėmimas parodo, kad aš  gerbiu ir save, ir tave, ir mūsų ryšį.

Kodėl pagarbus santykis yra svarbus? Ar nebus taip, kad vaikai nebeklausys mūsų, jei kreipsimės į juos lygiavertiškai, pagarbiai? Gal vaikai pasijaus kaip kokie karaliai ir teks jiems patarnauti? Argi ne vaikų pagrindinė pareiga – klausytis tėvų? Jei sutariam, kad pagarba nėra paklusnumas, o greičiau – klausymasis, girdėjimas, priėmimas, kad kitas irgi turi poreikių, jausmų, savų minčių, kad šie irgi yra svarbūs ir reikšmingi, tuomet aiškiau. Jei girdėsim, ką sako vaikai, pastebėsim, kaip jie jaučiasi, atkreipsim dėmesį į vaikų poreikius ir pasistengsim juos patenkinti, vaikai jausis išgirsti, matomi, jiems nereiks tiek jėgų skirti kovai dėl suaugusiųjų dėmesio, meilės ženklų. Jie jausis vertingi ir svarbūs, kaip ir kiti, kaip ir suaugę. Ir ims elgtis atsakingai, patys užsikrėsdami požiūriu, kad kiekvienas yra svarbus, kad ir koks mažas bebūtų.

Iš tiesų pagarbus santykis stebuklus daro. Jei laikomės pagarbaus santykio, keičiam nuostatą, iš  „svarbu tik tai, ką aš darau, nes aš suaugęs, o tai, ką tu darai yra nesvarbu, nes tu mažas ir dar nieko nesupranti“, į nuostatą, kad „svarbu mūsų visų mintys, darbai, jausmai, poreikiai“: svarbu  ir tai, ką aš darau – prašau gerbti mano veiklą, mano darbus, svarbu ir tai, ką tu darai, nesvarbu, koks mažas būtum, aš tave matau ir į tave atsižvelgiu. Vaikai užsikrečia tuo, kaip su jais elgiamės. Todėl, jei gerbsim jų veiklas, jie tai pajaus, supras, pamatys ir išgirs – ir ims taip pat elgtis su mumis. Net jei būtina nutraukti veiklą, kuria užsiėmęs vaikas, galima tai padaryti pagarbiai, draugiškai – juk ir mums kartais tenka mesti tai, ką patinka tuo metu daryti ir imtis ko nors kito. Tuomet tiesiog pasakom, kad suprantam, kaip yra, kai tenka daryti kažką kita, kai tenka pakeisti įdomią veiklą ir imtis kitos. Paaiškinam, kaip yra ir tikimės bendradarbiavimo. Jei vaikui per sunku bendradarbiauti, galima vaiką ir išsinešti, bet be pykčio, kaltinimų, nuoskaudų. Tiesiog pasakant, kad taip bus lengviau pačiam vaikui ir jums, kad šioje situacijoje, kai sunku atsitraukti – gali pagelbėti tėtis ar mama. Pagarba nėra paklusnumas. Pagarba – tai atsižvelgimas. O sprendimas galutinis yra tėvų, bet jei jie mato, kas tuo metu vyksta su vaiku, jei parodo, kad supranta, kaip vaikas jaučiasi – net ir nepalankus sprendimas nesulaukia tiek kovos, pykčio ar nuoskaudų.

Bet ar tikrai pagarba yra svarbu bendraujant su naujagimiu, kūdikiu? Jei tarsim, kad neverta pagarbiai elgtsi su kūdikiais, nes jie vis tiek nieko nesupranta, tai kyla klausimas, nuo kurio amžiaus jau pradėti pagarbiai bendrauti su vaikais? Nuo gimimo. Ne, nuo minties apie vaiką. Mintyse imdami gerbti tą, kuris pas mus dar tik atkeliaus, vėliau lengviau pagarbų santykį išlaikysime ir gyvenime. Nes vaikų poreikiai valgyti, miegoti, jaustis mylimais, pabūti vieniems, žaisti,  pykti ar juoktis yra tokie pat svarbūs, kaip ir mūsų, suaugusių, jau daug patyrusių ir daug žinančių. Nes vaikai, ir dar mamos įsčiose gyvenantys, ir jau paaugę, yra tokie patys žmonės kaip mes. Kurdami santykį paremta pagarba, pripažinimu, mes įduodam jiems pozityvumo gyvenimui, priėmimo, kad jie yra vertingi, svarbūs, reikalingi, kad jų gyvenimas svarbus ir prasmingas, kad šis pasaulis yra gera vieta gyventi. Ar ne tokio supratimo siekiame savo vaikams?

© M.S.K.

Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos centras nuosavybė.