Imti ir duoti
Gyvenime svarbu pusiausvyra, ar ne? Taigi svarbu mokėti ir
duoti, ir imti. Tačiau stebint, kas kalbama visuomenėje, ugdyme, ima atrodyti,
kad svarbiau yra duoti nei imti. Vaikus mokome dalintis, duoti, bet ar
suprantam, kaip svarbu yra mokėti imti? Ir ne, imti ne tai, kas nesaugoma, o
tai, kas duodama su meile ir rūpesčiu. Atrodo, kad išmokti duoti yra sunkiau –
aplinkui daug pavyzdžių, kai imama, gerokai mažiau, kai duodama. Bet ar tikrai
taip yra?
Išmokti imti svarbu vaikystėje. Bet ne atimti, nes neturiu,
ne vogti slapčia, o gauti, imti, dėkoti ir tuo džiaugtis. Gauti dovanas,
teikiamas su meile ir rūpesčiu, tokias, kokių geidžia širdis, tokias, kurias
duodamas kitas džiaugiasi, nes jau išmoko duoti.
Kai vaikystėje esame apdovanoti ir išmokstame imti, vėliau,
link paauglystės, imame mokytis duoti. Svarbu tai, kad mokomės iš pavyzdžio –
iš tų, kurie greta, kurie davė mums pilna širdimi laimės, negailėdami, kurie
davė, nors gal ir patys nelabai turėjo sau, bet davė nemąstydami apie tai. Tie,
kurie jau suprato, kad dalinimasis, davimas yra tikrosios laimės ir meilės
apraiškos, užkrečia davimo laime augančius.
Taip, jau girdžiu pabaksnojimus – bet juk tai tiesus kelias
į išlepimą? Išlepimas atsiranda tuomet, kai duodama be meilės – siekiant
atpirkti kaltę, siekiant pakeisti laiko nebuvimą, meilės nebuvimą – tarsi
davimas galėtų pakeisti kažką, ko iš
tiesų pakeisti negali, ir taip atsiranda godumas ėmimui. Kai apsimetama, kad duodama,
iš tiesų neduodant, duodant be meilės, tai yra vienas iš būdų, kaip galima
sutrikdyti šias svarbias pamokas, tačiau dalinantis su meile ir rūpesčiu, to
nebūna. Meilė ir rūpestis yra užkrečiami.
Taip, yra daug žmonių, kuriems buvo duodama, bet davimo
nelydėjo meilė, rūpestingumas, ryšys, buvo duodama iš reikalo, įsitikinimų. Tie
žmonės išmoko tiesiog imti, nesirūpindami duodančiuoju, nes juk priklauso
gauti. Tai tokių imančių yra daug ir dėka jų gebėjimas imti yra nuvertinamas,
net už tai sodinama į kalėjimus, kai pasiimama tai, kas nepriklauso. Nes nebuvo
išmokta imti pilnai, taip, kaip vaikystėje priklauso. Nes svarbiausias
komponentas, kurį vaikai turi išmokti imti, tai suaugusiųjų meilė, dėmesys,
rūpestis, ne daiktai.
Bet juk būna, kad ir negavę meilės vaikai išauga ir išmoksta
duoti, negi tai blogai? Tai gali būti gerai aplinkiniams, bet ne pačiam žmogui.
Nes toks žmogus arba atiduos viską iki tiek, kad nebeturės, ko atiduoti ir
praras gyvenimą, sveikatą ir davimo džiaugsmą, arba taps užsidariusiu, piktu, „grinčišku“,
nes negalės pasipildyti savo resursų. Neišmokus imti, tai, ką turime, kažkada
baigiasi ir neatsinaujina.
Būna, kad sustabdome savo ėmimo galimybes – augant
skurdžioje aplinkoje, turint mažų vaikų, kuriems tenka daug atiduoti, turint
žmonių, kurie atrodo svarbesni gyvenime ir negaunant pakankamai iš kitų
išmokstame gyventi taupiame režime, pamirštame, kaip yra gauti iš gyvenimo
dovanas. Tai irgi išsemia ir stabdo galimybes išpildyti gyvenimą, būti
laimingais.
Yra daug straipsnių apie tai, kaip svarbu dalintis, duoti,
kokią laimę tai suteikia, dažnai pamirštant, kaip malonu yra gauti. Tai vaiko
dienos proga pažvelkime į savo gyvenimus – ar savo vaikams su meile duodame
tiek, kad jiems užtektų to ilgam ir tiems laikams, kai jie nustos aktyviai
imti. Ar tai, ką jiems duodame, duodame su meile ir džiaugsmu, ar sukandę
dantis, nes taip reikia? Ar vaikai mato ir jaučia, kaip mums gera su jais
dalintis, jiems duoti ir kad negaila net duoti daugiau nei galim, nes jie mums
svarbūs, nes mes juos mylim ir žinom, kad ir jie kažkada taip elgsis su savo
vaikais?
Kitas pasiūlymas pažvelgti į save – ar rodom gerą pavyzdį ir
imam nuoširdžiai džiaugdamiesi, ar kirba mintis – neverta aš, nenusipelniau,
bet priimsiu... Jei taip – pats metas pasižvalgyti po savo gyvenimo aplinkybes
ir atrasti būdų, kaip išmokti imti pilna širdimi, kad į gyvenimą ateitų tie
dalykai, kurių mums labiausiai reikia, kurių norisi, kurie pripildo ir užpildo.
Nes norėdami ką nors duoti, pirma turime patys turėti, o tam reikia vaikystės,
kai aplinkiniai duoda pilnomis saujomis, pilnomis širdimis. Tad už vaikystę ir
jos gyvenimiškas pamokas, kurių nepakeis jokie mokslai, bet kurių neišmokus
tenka daug dirbti su savimi suaugus.