Mažo žodelio didelė galia
Ką manot apie žmogų,
kuris sveikindamasis nežiūri į akis? O ką manot apie žmogų, kuris iš viso
nesisveikina? Kadaise žmonės sakydavo apie tokius 'praėjo kiaulė su zvaneliu'.
Dabar nebesuprantam apie ką čia, nes sutinkam tiek žmonių, kad pasidarė tarsi
normalu jų nematyti, nesisveikinti. Kiek šiandien žmonių praėjo pro jus,
kiriems nepasakėt labas? O kiek sutikote žmonių, su kuriais pasisveikinote?
Kiek iš jų buvo su vaikais, kuriems taip pat pažvelgėt į akis ir pasakėt labas?
Pabandysiu atspėti, kad ne kiekvienam sutiktam pažįstamo vaikui pasakėt
Labas. Kodėl? Kažkaip kažkodėl mes esam
linkę nepastebėti vaikų. Ar bent jau jiems nerodyti, kad juos pastebim. Turbūt
turim prietarą, kad jei rodysim vaikams dėmesį, kažkas blogo jiems ar mums
atsitiks. Jei vaikai savi, tai turbūt išleps nuo rodomo dėmesio, jei vaikai kitų
– turbūt bijom, kad gali nusekti iš paskos, kaip tas vienišas šuo stotelėj. O
gal pasitaikys netikęs vaikas ir parodys liežuvį arba spoksos ir nieko nesakys
ir tuomet nežinosim, kur dėtis. Bus nesmagu. Tai gal geriau nepastebėkime
vaikų. Tačiau nematomi vaikai nustoja matyti mus. Tuomet nustoja mus girdėti.
Ir tuomet mes imam sukti galvas, kaip šiuos nematomais besijaučiančius vaikus
sutramdyti, nes nematomi žmonės gali elgtis kaip išmano - juk jų niekas nemato.
Yra ir kita dalis nematomų vaikų, kuriems įdiegti
griežti elgesio standartai, jie ima graužtis ir nebežino kur dėtis ir ką
daryti, kad juos kas nors pastėbėtų. Apie vieną tokį nematomą vaiką rašo Tuve
Janson apsakyme „Nematomas vaikas“. Galite paskaityti, jei netikite. Kitas ne mažiau keistas dalykas, kad mes
paprastai norime, kad tie nematomi vaikai kažkodėl mums paklustų, nekeltų
nemalonių jausmų ir būtų mums patogūs. Jei tik tie nematomi vaikai tampa
nebepatogūs, imam ir juos užčiaupiam, kad būtų ne tik nematomi, bet ir
negirdimi. Sakot, perdedu? Norėčiau. Norėčiau, kad būtų kitaip, nei kad tuomet,
kai aš buvau vaikas, kai supratau, kad svarbi yra tik mano mama – nes kur mes
kartu einam, visi – vaikai ir suaugę – sveikinasi tik su mano mama, o manęs net
jie nemato. Taip elgėsi ne tik vos pažįstami gatvėse, bet ir giminės, tėvų
draugai. Ilgą laiką ir aš tikėjau, esanti nematoma, kol vieną kartą mano dėdė ėmė
su manim apie kažką rimtai kalbėti. Aš net apsidairiau, ar jis nekalba su
kažkuo kitu. Ne, nieko šalia nebuvo. Tai buvo dar vienas stulbinantis atradimas
– vis tik suaugę mane mato. Ir kreipia dėmesį. Kaip dabar gyventi, kaip
perdėlioti savo gyvenimą, jei vis tik nesu nematoma? Tokia asmeninė vaikystės patirtis. Dabar,
jau suaugusi, savo gyvenime sutinku daug vaikų. Kai pasakau jiems labas, dalis
iš jų įdėmiai pažvelgia į akis – ar tikrai aš jiems sakau. Ir pirmą kartą
greičiausiai nesulaukiu atsakymo. Ir jie turbūt nebūtinai patiki, kad jiems
sakau. Tačiau po kelių ar keliolikos kartų jie ima sveikintis. Ir žiūri į akis.
Ir jau tuomet žinau, kad ne tik aš juos matau, bet ir jie mane mato. Ir mato,
kad aš matau juos. Ir turėsim skaitytis vienas su kitu, negalėsim elgtis
nemandagiai, nepaisyti vienas kito, krėsti šunybes. Nes aš matau tave. Tu matai
mane. Mes pasisveikinom. Tai tikrai geras jausmas. Abipusio supratimo, pasaulių
suderinimo. Lengva sveikintis su kitais, kai gyveni
kaime, kur visus pažįsti, kur sutinki ne keliasdešimt žmonių iš karto, o tik
kelis. Tačiau kaip tai išlaikyti mieste, kur mokytojai praeina koridoriuose pro
šimtus mokinių, išėję į miestą praeinam pro begalę nepažįstamų žmonių, nuo
kurių norisi nebent pasislėpti. Didelis pokytis visuomenėje įvyko tuomet, kai
parduotuvėse pradėjo sveikintis pardavėjos(-ai). Anuomet dar kas nors, grįžęs
iš užsienio, sakydavo kaip legendą – Ten ateini į parduoduvę, o su tavim
pardavėjos(-ai) sveikinasi, kaip draugą išvydusios. Anuomet tai buvo keista,
neįprasta. Nes Čia džiaugdavomės, jei pardavėjos(-ai) neapibardavo, kad trukdom
joms/jiems gyvenimą. Tačiau laikai labai sėkmingai pasikeitė ir dabar
nustembam, jei pardavėja(-as) nepasisveikina. Jei nepažiūri į akis – reiškia,
ji/s mūsų nemato, mato tik prekes ir pinigus, bet „ei, čia aš, pirkėjas, juk aš
svarbus, be manęs nebūtų tavo darbo!“ Ir pardavėjos(-ai) sveikinasi, vienos(-i)
uoliau, nuoširdžiai, kitos(-i) tik dėl to, kad taip reikia. Tačiau vis tiek
parodo, kad mus mato. Mes, kaip pirkėjai, pasidarėm matomi. Kitas perversmas sveikinimosi kultūroje
buvo Teletabių bumas. Rimtai. Ar pastebėjot, kad teletabiai, kaip keistai jie
atrodytų, bet jie visuomet pasisveikina. Ir ne šiaip – jie pasisveikina vardu.
Labas Tinki Vinki. Labas Po. Ir dar po kelis kartus per filmuką. Ir tuo metu,
kai vaikai žiūrėdavo teletabius, jie buvo išmokę sveikintis vardu. Ir tai ne
šiaip parodymas, kad matau tave. Tai ir parodymas, kad žinau tavo vardą, tu ne
šiaip žmogus iš minios, aš tave pažįstu. Itin gražus gestas, kuris, deja, taip
visuotinai neįsigalėjo. Gal dėl to, kad niekas neliepė taip daryti (ten, kur
liepiama vadinti vardu, dažnai persistengiama, kokiam banke išgirsi savo vardą
dažniau minint per penkias minutes nei per visą dieną). O gal mes, lietuviai,
esam gana drovūs žmonės ir nevisada norim pripažinti, kad „ei, aš tave žinau,
vis dar prisimenu tavo vardą“. Bet kaip malonu išgirsti tokį pasveikinimą, kai
ištariamas tavo vardas su draugiškumu ir pagarba. Jautiesi pagerbtas,
pamalonintas, tiesiog diena nušvinta. Pasijauti ne tik matomas. Pasijauti svarbus,
reikšmingas. Ne šiaip tik pažįstamas, o žmogus su vardu. Taigi, sveikinimasis
susijęs su gerais jausmais. Arba su blogais, kai tikimės, kad sumumis
pasisveikins, bet... ėjo ir praėjo, kaip ta kiaulė su zvaneliu. Gal neužsidėjo
akinių ir nepamatė? O gal nenori matyti? Grįžtant prie vaikų, svarbu suprasti, ką
mes perduodam savo vaikams, su jais nesisveikindami. Manau, mes transliuojam
žinią, kad vaikai nėra tiek svarbūs, kiek suaugusieji. Mes, suaugę, mūsų
pasaulis svarbus, mes vieni kitus matom, o jūs, ten apačioje, jūs nereikšmingi,
jūsų galim nepastebėti. Nes jei jūs nežiūrit į viršų, mums, suaugusiems reikia
nusižeminti – pasilenkti, atsitūpti, kad pamatytumėm jūsų akis, kad pasakytumėm
labas taip, kaip sakom draugams, artimiesiems, parodydami, kad juos matom,
priimam, kad įsileidžiam juos į savo pasaulį. O tai juk nepatogu.. Vaikai labai greitai mokosi, tokia jų
prigimtis. Ir jie lengvai prisitaiko, gerai išgyvena net ir nelengvomis
sąlygomis. O čia tik maža detalė – kažkoks žmogus pasisveikino su suaugusiuoju, bet ne su
vaiku. Vaikai tai išgyvens. Bet ar mes norim, kad šie vaikai jaustųsi nematomi
ir nevaržomi arba nematomi ir nelaimingi? Ar tikrai mes norim, kad vaikai
jaustųsi nesvarbūs ir po to tos svarbos siektų keistais būdais? Ar tikrai
norim, kad po to reiktų dėti tiek papildomų jėgų, kad susigrąžintumėm ryšį jau
su jaunais suaugusiais, kurie sakytų, „tu, seni, nieko nesupratai“ – suprask, „tavęs
mano gyvenime nebuvo, kaip tu gali žiinoti, kuom aš gyvenu, jei tu manęs net
nematei?“ Juk mes norim sąmoningų piliečių, kurie mato kitus, mato tuos,
kuriems sunku ir juos atliepia, jiems padeda, mato tuos, kurie džiaugiasi ir
džiaugiasi kartu, mato tuos, kuriems liūdna ir laiku juos paguodžia. Norim, kad
mūsų ateities žmonės būtų tie, kurie sutikti tuščiam skersgatvyje ne pasislėptų
po gobtuvu, sukeldami baimę, bet atvirai pasisveikintų, išsklaidydami įtarumą.
Norim, kad tai būtų žmonės, kurie patys kurtų taisykles, kurios atsižvelgia į
žmones ir jų laikytųsi, kad jie priimtų sprendimus, kurie būtų palankūs
žmonėms, ne pastatams, prekėms ar mašinoms. Jei norim, kad mūsų vaikai, kurie
kažkada, turbūt per daug greitai, išaugs į jaunus suaugusiuosius ir ims
spręsti, koks bus tolesnis mūsų gyvenimas, atsižvelgtų į mus, turim rodyti
pavyzdį. Turim matyti juos, kol jie dar tokie maži, kad lengva jų nepastebėti. Parodyti,
kad juos matom, kad svarbu, ką jie mąsto dabar, kaip jie jaučiasi dabar, o ne
tuomet, kai baigs universitetus. Parodyti, kad jie dabar yra svarbūs ir
vertingi, kad priimam juos, kad jie yra tokie patys žmonės, kaip ir mes. Pradėkime
nuo paprasto Labas. Ir nebeliks nematomų vaikų, nebegalėsim praeiti pro juos,
jų nepastebėti, tuo labiau – skriausti. Nes pasisveikinimas užmezga ryšį. O ryšys
yra tai, kas šiam gyvenime suteikia pilnatvės, džiaugsmo ir prasmės. Ačiū. Nuomonė yra Monikos Skerytės-Kazlauskienės Tekstas priklauso Vaiko psichologijos centrui 2016 metai.