Žaisti
Vienas iš buvimo vaiku ypatumų yra žaidimas.
Žaidžia ne tik žmonių, bet ir gyvūnų vaikai, tai rodo žaidimo prigimtinumą. Tačiau
laikai keičiasi ir gal užtenka vaikams žaisti iki trijų metų, o vyresni geriau kuo anksčiau tegul kremta mokslus, taip
daugiau pasieks gyvenime. Kodėl vyresni vaikai turėtų žaisti? Kas yra žaidimai? Vaikai iki dvejų metų
nežaidžia – jie tyrinėja pasaulį. Tai pradžioje gali trikdyti tėvus, kurie
tikisi, kad vaikas žais visais naujais žaislais. Tačiau mažiems vaikams svarbiau
turėti galimybę ištyrinėti visokius realius namų daiktus, nei turėti kalną
plastikinių žaislų. Tyrinėdami skirtingų daiktų savybes vaikai juos „paragauja“
– įsikiša į burną ir lūpomis bei liežuviu gerai apčiupinėja. Tai jautriausia
kūdikių vieta, todėl jie viską deda burnon. Ne tik skonį taip nustato, bet ir
formą, aštrumą, kietumą, tekstūrą. Vėliau vaikai daiktus ima apžiūrinėti
žvilgsniu ir čiupinėti pirštais. Tačiau dar ilgai šie du pojūčiai nesusisieja į
vieną – galima pabandyti vaikui duoti pačiupinėti daiktą užsimerkus, ir maži
vaikai sunkiai atspėja, koks tai daiktas. Ištyrinėjus daiktų savybes, vaikai ima
tyrinėti daiktų ryšius – kas kur telpa, kas užsimauna ant ko, kas atsidaro.
Tuomet įdomiausi visokie daiktai su paslaptimis – barškantys, atsidarantys,
susidedantys, susimaunantys vienas į kitą. Iki dvejų metų vaikus galima ilgam
laikui užimti tokiais daiktais. Tikrasis žaidimas prasideda tuomet, kai vaikai
prisiima vaidmenis ir kai tam tikrus vaidmenis priskiria daiktams. Nejučia
kaladėlė tampa telefonu, mašinėle, lygintuvu. Vaikai ima statyti namus ir būti
tėčiais, mamomis. Toks vaidmeninis žaidimas ne tik paruošia prisiimti
vaidmenis, sėkmingai tvarkytis gyvenime, bet ir moko laikytis taisyklių,
sutarti su kitais žaidimo dalyviais, išmoko bendradarbiauti. Kartaias
vaidmeniniai žaidimai, ypač tie, kurie perauga iš realių sitaucijų vaizdavimo į
fantazijų pasaulį, gali tęstis ne kelias valandas, bet kelias dienas ar net
savaites, kol pilnai išsemiamas. Ir tai yra laisvo, vaidmeninio, nevadovaujamo
žaidimo aukščiausia forma. Deja, tyrėjai, kurie stebi vaikus, skelbia,
kad šiais laikais vaikai nebepasiekia sudėtingiausių žaidimų formų. Visi vaikai
tyrinėja pasaulį, visi ima vaizduoti gyvūnus, tėčius ir mamas, žaisti parduotuves.
Tačiau labai retai kas būdamas šešių – septynių metų imasi sudėtingo
vaidmeninio žaidimo. Daug paprasčiau tuomet įnikti į knygas, telefonus ar
planšetes, spręsti knygose užduotėles, žiūrėti televizorių ar užsiimti dar
kokia nors fantazijos nereikalaujančia, bet gerai laiką sunaudojančia veikla. Jei
vaikai ima nuobodžiauti, juos aprūpinam būreliais, kad tik nebūtų be veiklos. Jei manote, kad žaidimas yra tuščias laiko
gaišimas – teks keisti savo nuomonę. Laisvas
žaidimas, kylantis iš vaiko vidinio gyvenimo, iš jo minčių ir patirčių yra
vienas esminių vaiko poreikių, turintis didelės įtakos vaiko raidai. Moksliniai
tyrimai atranda vis naujų raidos ypatybių, susijusių su sėkminga žaidimo
veikla. Žaisdami laisvai, niekieno
nevadovaujami, vaikai sužino labai daug apie save ir pasaulį. Tyrimai rodo, kad
mažiau žaidžiantys vaikai sunkiau save kontroliuoja, jie blogiau supranta savo
kūną, sunkiau supranta fizikos dėsnius, negu tie vaikai, kurie kuria savo
žaidimų pasaulį. Žaidimas neatsiranda iš nieko. Jam reikia
erdvės. Reikia gyvenimiškų patirčių ir tam tikro nuobodulio laipsnio, kuris
išvirstų į kūrybą. Reikia laisvo laiko, ne pusvalandžio, gal net ne valandos. Žaidimui
reikia ir kompanijos. Visa tai juk tikrai nelengva įgyvendinti šiais laikais.
Kai norisi žinoti, kur vaikas yra, ką daro, su kuo, norisi užimti kiekvieną minutę, kad tik ko nors
neprisigavotų. Iš tokio noro saugoti ir
kontroliuoti savo vaikus, mažėja jų gebėjimas save reguliuoti, valdyti, būti
savarankiškais ir pasirūpinti savim ir kitais, kūrybiškai organizuoti savo
laiką. Vaikai klauso suaugusiųjų ir laukia jų nurodymų, pamiršdami savo
iniciatyvas. Tai gal metas įsikišti mums, suaugusiems, ir sudaryti vaikams
sąlygas ir galimybes laisvai, nevadovaujant suaugusiems, pažaisti, sukurti savo
pasaulį ir jame pagyventi. Galbūt iš to visi daugiau laimėtume? © M.S.K. Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko Psichologijos
centras nuosavybė.