Vaiko psichologijos centras

Naratyvinis žaidimas

Naratyvinis žaidimas prikviečia stebuklus.

Naratyvinis žaidimas turėtų būti pagrindinis darbo su vaikais metodas darželiuose. Netikite? Nieko tokio, mūsų projektas su naratyvinio žaidimo atvedimu į darželius, mokytojų, vaikų ir tėvų atsiliepimai tai pagrindžia. Pabandykime ir su jumis tai pasiaiškinti.

Norisi, kad jūs jau būtumėte girdėję apie naratyvinį žaidimą. Bet nieko tokio, jei tai visai naujas jungtinis terminas, kurio reikšmė nėra aiški. Kai perskaitysite straipsnį, ją jau suprasite. Gal net pagalvosite, kad nieko čia stebuklingo – žaidimas kaip žaidimas. Tik įdomumas ir yra tame, kad pats žaidimas kaip veikla yra kažkiek stebuklinga!

Žaidimas – tai keista, ne visiems suprantama (nors visi manosi žiną, kas tai yra) veikla, kuri tuo pačiu metu yra ir tikra, ir nelabai tikra. Prisiminkite (arba įsivaizduokite), kad žaisdami apsimetate kuom nors, tarkim, kate. Ar jūs tapote kate? Atrodo, ne. Bet jūs juk įsijautėte į katę ir sakote, kad esate katė. Tai kaip čia yra?

Žaidimu mes paprastai laikome labai daug veiklų, nuo, stalo, kompiuterinių žaidimų iki suaugusiųjų apsimetinėjimo. Tačiau tikrasis žaidimas (angliškai skiriama į play ir game, čia kalbėtume apie play) yra tuomet, kai realybė pasislenka, kai į ją įsiveržia mūsų vaizduotės pasaulis, kai kuriame ir mėgaujamės savo sukurtu pasauliu. Įdomiausia žaidimo savybė – jis yra visiškai savanoriškas. Niekas negali priversti mūsų žaisti, nes tuomet žaidimas dingsta, lieka tik veikla, kuri apsimeta, kad yra žaidimas. Tokių veiklų mūsų aplinkoje taip pat daug.

Tai kaip mes kuriame tą žaidimo pasaulį? Per veiklas, kurios padeda mums įsivaizduoti, per vaidmenis, kurie padeda veikti ir per daiktus, kurie gali virsti kažkuo netikėtu. Visa tai suderina naratyvinis žaidimas, dar pridėdamas istoriją kaip žaidimo atspirtį. Istorija padeda žaidžiančiųjų grupei susigaudyti, koks yra žaidimo pasaulio pradas, nuo ko jis prasideda, atsispiria.

Tarkim, vienaip vystysis žaidimas, jei jo pradas yra Hario Poterio burtų ir magijos pasaulis, visai kitaip, jei tai – pasaka apie žvėris, kurie norėjo gyventi senelio pirštinėje. Tačiau abiem atvejais prireiks veikiančiųjų vaizduotės, drąsos, ryžto, sumanumo įgyvendinant sprendimus.

Na gerai, tiek vaikščiojimo aplinkui. O kaip tas naratyvinis žaidimas realiai vyksta? Viskas prasideda kitaip nei paprastame vaikų žaidime – prasideda ne nuo vaikų, o nuo mokytojų. Mokytojai sutaria, kad imsis naratyvinio žaidimo. Jie stebi, kokios istorijos patinka vaikams, kurios kelia jiems iššūkių, domina ir jaudina. Tuomet patys įsigilina į tas istorijas ir sukuria kokią nors situaciją, susijusią su ta istorija ir palieka tą situaciją vaikams spręsti. Tuomet jiems padeda, jei reikia, stebi ir kitą kartą vėl sukuria situaciją, susijusią su pirmąja, su vaikų pamąstymais apie tą situaciją, su jų sprendimais.

Kokios būna tos vaikams sukuriamos situacijos? Nuo labai paprastų – pėdsakų, laiško, siuntinio, iki sudėtingesnių – istorijos personažo ar su istorija susijusio veikėjo vizitas, video skambutis su kažką žinančiu asmeniu, prašymas gelbėti, padėti ar kelionė į mišką ieškant dingusio veikėjo. Viskas priklauso nuo vaikų amžiaus, mokytojų patyrimo ir to, kiek visa grupė yra pažengusi žaidimuose. Naratyvinis žaidimas – tai nuotykio kūrimas kartu, pradedant istorija, baigiant ten, kur bendra fantazija, bendri sprendimai ar dienos patirtys nuveda. O kitą kartą galima ir vėl improvizuoti, atsispiriant nuo praeito nuotykio.

Pagrindinis naratyvinio žaidimo tikslas – padauginti pačių vaikų kuriamo siužetinio, kūrybinio, laisvo žaidimo. Žinot, tokio, kai vaikų fantazija liejasi laisvai, kai jie tampa bet kuo ir aplinkos nebemato tokios, kokia ją matome mes, bet savo vaizduotę perkelia į realybę. Nes toks žaidimas augina vaikus kaip niekas kitas pirmuosius septynerius metus (tėvai, neįsižeiskite, kalbame apie veiklas, ne asmenis).

Įdomu tai, kad greta to, kad vaikai patys ima daugiau žaisti, kurti sudėtingesnius žaidimus, naratyvinis žaidimas atneša dar daug kitų šalutinių reiškinių. Ir visi jie yra tik pozityvūs! (dėl to nereikia tartis su sveikatos specialistais prieš taikant naratyvinį žaidimą). Pavyzdžiui, vaikai atskleidžia savo gebėjimus, galias, o mokytojai tik aikčioja ir oikčioja, kiek tie vaikai gali, kiek jie patys moka ko padaryti, kaip jiems gerai tai sekasi ir kaip nieko apie tai nežinojo. Tylūs vaikai ima kalbėti, nedrąsūs atranda drąsos, beveik visi vėl atranda norą lankyti darželį, o mokytojos tyliai džiaugiasi, kad ir joms mieliau eiti į darbą ir dirbti.

Jei norite daugiau sužinoti apie naratyvinį žaidimą ar imtis jo taikyti, pirmiausiai perskaitykite mūsų surašytas gaires, jų sudarytoja šio metodo pradininkė Milda Brėdikytė, jas galite rasti čia: http://ebooks.vdu.lt/eb/1877/naratyvinis-zaidimas-ir-mokymasis/

Galite susisiekti su mumis el.p. MesVaikystei@gmail.com

Vilniaus mieste jau virš 30 vaikų darželių mokytojų praėjo naratyvinio žaidimo ir mokymosi metodo mokymus. Būna tokių, kuriems jis neprilimpa, bet tokių mažuma. Kiti – mokytojai, vaikai ir net tėvai labai juo džiaugiasi.

Žemiau dar galite rasti atsakymų į galimus klausimus apie naratyvinį žaidimą. Jei į jūsų klausimą nėra atsakymo, rašykite!

Daugiau apie naratyvinį žaidimą:

Kam jis tinka? Vaikams grupėse nuo kelių iki keliolikos vaikų. Paprastai taikomas darželinio amžiaus vaikams, tačiau puikiai tinka ir pradinių mokyklų moksleiviams. Darželiuose žaidžia ir su trejų metų vaikais ir su išleistuvininkais. Tinka ir tiems kurie žaidžia, ir tiems, kurie atrodo, kad nebenori, nemoka žaisti.

Ko reikia, kad pradėti taikyti naratyvinį žaidimą?Įsijausti į vaikus, klausyti vaikų, matyti vaikus, rūpintis jais, norėti jiems to, ko jiems patiems reikia – mokymosi, patyrimo per žaidimą, bendras veiklas. Perskaityti gaires, sudalyvauti seminaruose, suprasti apie žaidimo svarbą vaiko gyvenime.

Kaip dažnai prireikia organizuoti naratyvinį žaidimą?Vaikai norėtų jo kiekvieną dieną, patikėkit. Tačiau pamenate, naratyvinio žaidimo tikslas – paskatinti pačius vaikus laisvai žaisti. Taigi, jiems reikia laiko įsijausti, išžaisti, ką patyrė. Geriausia – turėti naratyviniam žaidimui vieną laiką per savaitę, apie kurį žino ir vaikai, ir tėvai. Taip išlaikomas ir nuoseklumas, ir vaikų kantrybė.

Kokios istorijos tinka naratyviniam žaidimui? Labai įvairios – nuo tradicinių pasakų iki Hario Poterio knygų, nuo paveikslėlių knygų iki storų tekstinių serijų. Viskas priklauso nuo vaikų amžiaus, jų susidomėjimų, to meto aktualijų vaikų gyvenime.

Kokie iššūkiai tinka naratyvinio žaidimo situacijoms?Iššūkiai taip pat pritaikomi prie vaikų amžiaus. Mažesni gali sekti pėdsakais ir jų gale ką nors sutikti, gauti laišką ar siuntinį ir padaryti tai, ko prašoma, vyresni noriai imasi gelbėti nelaimėn pakliuvusius knygos personažus, planuoja gelbėjimo operacijas, keliones, paieškas.

Ar reikia paruošti vaikus naratyviniam žaidimui? Taip, jei norime, kad vaikai kuo labiau įsitrauktų. Tačiau pasiruošimas yra paprastas. Viena - skaityti istorijas, knygas, skatinti vaikus dalintis įspūdžiais apie tai, kas perskaityta. Antra – imtis žaisti paprastus žaidimus – gydytojus, namus, teatrą, kad vaikai atrastų laisvo vaidmeninio žaidimo malonumą, kad šis po truputį taptų jiems įprastas.

Ar sunku žaisti su vaikais? Taip! Yra žmonių, kuriems lengva, kurie vis dar žaidžia, nesustojo. Kitiems tai darbas – reikia išlikti suaugusiuoju, tačiau ir būti personažo vaidmenyje, taip pat matyti vaikus, pagal jų reakcijas spręsti apie tolesnius žingsnius. Tai iššūkis ne tik vaikams. Bet iššūkiai veda augimo link!

Ką duoda naratyvinis žaidimas suaugusiems? Iš pokalbių su mokytojais, taikiusiais naratyvinį žaidimą, supratom, kad ši veikla duoda daug ir suaugusiems. Tai ir savo ribų praplėtimas, ir vaikų pamatymas iš kitos pusės, ir smagumas, prasmingumas, vaikų pasaulio geresnis supratimas – kaip jie mokosi, kaip jie pažįsta pasaulį, kaip įgyja patirties. Suaugę nustebina ne tik vaikus, bet ir save!

Ką duoda naratyvinis žaidimas vaikams? Smagumo!! Kiek galima eiti į darželį ir patirti vis tą patį? Naratyvinis žaidimas atneša labai daug naujų gerų dalykų, kurių vaikai laukia ir nė nenumano, kaip jie patys su jais keičiasi! Auga, savarankiškėja, drąsėja, daugiau kalba, tampa draugiškesni, dažniau padeda vieni kitiems, geriau mato vieni kitus, ima domėtis pasauliu ir mieliau išmoksta naujų dalykų.

Ką duoda naratyvinis žaidimas tėvams? Vaikai daugiau pasakoja apie tai, kas vyksta darželyje, mieliau rytais keliauja į darželį, daugiau geba užsiimti patys vieni, kuria žaidimų pasaulius, įtraukia suaugusius ir taip jūs gaunate kokybiško laiko kartu, galite patirti vaiko pasaulį. Kai vaikai tampa savarankiškesni ir mieliau imasi problemų sprendimų, tėvai gali daugiau atsipūsti ir didžiuotis savo vaikais!

Monika Skerytė-Kazlauskienė

© Puslapyje skelbiami tekstai yra VšĮ Vaiko psichologijos centras kūrybinė nuosavybė

www.MesVaikystei.lt