Vaiko psichologijos centras

Apie "mažo" smurto didelę žalą

Atrodo, daugelis žmonių, kurie tiki, kad gali būti „mažas“, nereikšmingas smurtas, nuo kurio nelieka mėlynės, nubrozdinimo ar kitos matomos žymės, nelabai supranta žmogaus ir kitų gyvų būtybių. Atrodo, kad vaikai traktuojami tarsi baldai, kai mažas nubrozdinimas ten, kur niekas nemato, kainos nepakeičia. Bet stalas neturi jausmų ir nesuvokia savęs bei pasaulio, jam tas pats, už kokią kainą jis bus parduotas.

Visai kitaip yra su vaikais, paaugliais, suaugusiais ir net gyvūnais. Kažkaip lengva pamiršti, kad mes turim jausmus, ne tik kūną. Kūno žaizdos turi stebuklingą savybę užgyti, nors kartais vis tiek lieka randai. Emocinės žaizdos taip paprastai neužsitraukia. Joms užgydyti nėra sukurta tepalų, piliulių, tvarsčių. Kad jos užgytų, reikia didelio supratimo, milžiniškų pastangų ir gero ryšio su tuo, kuris gali padėti. Ir vis tiek lieka randai, kurie paveikia mūsų gyvenimus, deja, ne taip, kaip norėtumėm.

Mus palaiko ryšys su kitais žmonėmis: šis ryšys mus skatina būti gerais, stengtis, augti, šis ryšys paremtas priėmimu, pasitikėjimu, atvirumu. Tačiau šį tarpasmeninį ryšį, deja, lengva sutraukyti ar net visai nutraukti. Auginant vaiką gali užtekti ne tik pliaukštelti, gali pakakti ir to, kad užsimojom trenkti ir apsigalvojom, gali pakakti ir to, kad per jėgą verčiam vaiką daryti tai, ko vaikas nenori, gali pakakti ir žvilgsnio, kupino pagiežos ir neapykantos – nuo tokių veiksmų ryšys skilinėja kaip skyla ledas ant upės, kaip skyla stiklas. Ir kad ir kaip klijuosim vėliau, nei ledas ar stiklas, nei mūsų ryšys nebebus toks tvirtas, patikimas, gražus ir skaidrus.

Kai sutrūkinėja ryšys, tuose tarpuose atsiranda vietos nepasitikėjimui, apmaudui, nusivylimui, bejėgystei, beviltiškumui, pykčiui, liūdesiui, nevilčiai, nusiminimui, neapykantai ir kitiems jausmams, kurie tuos plyšius kaip koks kariesas didina, ryškina, kol šie plyšiai tampa dideliu atstumu. Praradus ryšį su vaiku, vaikai praranda norą stengtis ir elgtis tinkamai, jie praranda pasitikėjimą, kad kas nors juos supras, todėl atsiriboja ir ima kurti savo pasaulį su savomis taisyklėmis. Praradus ryšį santykiuose atsiranda dar daugiau erdvės nesusikalbėjimui, bausmėms, kerštui ir taip, smurtui, kurio kuo toliau reikia vis daugiau, jei norisi palaikyti „drausmę“, „auklėti“ vaikus.

Todėl kitą kartą, kai kils noras pliaukštelti per bet kurią vaiko ar jo rūbo dalį, kai norėsis tik pagrasinti ar pagąsdinti (ne halovyno siaubukais, bet tuo, kad vaiką paliksit, kad nebemylėsit), labai dėmiai žiūrėkit į vaiko akis – tik jose, o ne mėlynių nebuvime jūs galit pamatyti tiesą, ar yra „mažas“ smurtas, „proporcingos“ bausmės. Dar geriau – paprašykit, kad kas nors nufilmuotų, kai „nežymiai“ bausit savo vaiką, kad turėtumėt priminimų, kai kada nors kils klausimų, kodėl niekaip nesusikalbat su savo vaiku, kas ypač pasimiršta paauglystėje.

Bet vaikai prisimena. Nes net ir kokia mažiausia prievarta vaikams sako, kad jie yra nemylimi, nepageidautini, ne tokie, negeri, nesvarbūs, nemieli, nenorimi, netikę, nereikalingi, nevykę, negebantys, kad ne tokių vaikų jų tėvai nori. Ar tikrai norim, kad mūsų vaikai taip jaustųsi ir augtų vedini šių jausmų? Gal geriau atsisakykim bet kokio smurto, bet kokios prievartos, bet kokių bausmių ir bendraukim su vaikais, tarkimės, pasakokim, bendradarbiaukim, aiškinkimės, ginčykimės, derėkimės, juokimės ir žaiskime, kad mūsų ryšys būtų tvirtas, o ne sulopytas. Kad savo vaikams neštumėm žinią – tu esi geras, auki ir toliau, aš tavim pasitikiu, tu man svarbus, tu man reikalingas, žinau, kad tau nelengva, bet žinau ir tai, kad tu gali, man svarbūs tavo jausmai, sprendimai, tavo mintys ir norai, man tu svarbus, nes aš tave labai labai myliu. Tegul mūsų pavyzdys ir ryšys su vaiku augina mūsų vaikus, o ne bausmės ir drausminimai.

Asmeninis bet kokios formos prievartos atsisakymas būtų geriausia investicija į Lietuvos ateitį, nes vaikai, kurie užaugs be prievartos ir smurto, jei jie dirbs vaikų tarnybose, tikrai neskubės smurtu vaikus gelbėti iš smurto. Jie į situacijas reaguos jautriai įsiklausydami, atsižvelgdami į poreikius ir aplinkybes, suteikdami pagalbą ir paramą. Ir nekils klausimų, ar galima smurtu gelbėti nuo smurto, nes tie vaikai užaugs kitomis aplinkybėmis. O mums dar mokytis ir mokytis – ir auginti vaikus be prievartos, ir padėti suaugusiems be preivartos, nes smurtas vienodai blogai veikia, nesvarbu, kokiame amžiuje ar iš ko jį patiriam. Ir ne, prie smurto nepriprantama, galima tik tiek užsisklęsti, kad kitiems atrodys, kad nebesvarbu. Nors iš tiesų skaudės taip, kad ir ilgi metai nuo to neišgelbės.

Todėl būkim jautrūs, atidūs ir rūpestingi visiems aplinkui, ar tai būtų vaikas, paauglys, suaugęs ar senas žmogus, garsenybė ar niekam nežinomas gatvės benamis. Niekada negalim žinoti, kaip žmonės atsidūrė ten, kur jie yra, kaip jie tapo tokiais, kokie yra, kiek jiems teko išgyventi ir patirti. Ir galbūt mūsų geras žodis yra vienintelis geras dalykas, nutikęs šiam žmogui šią dieną. Kai gyvensim be prievartos, atsiras daugiau vietos gerumui ir daugiau džiaugsmo gyvenimu.

© Monika Skerytė-Kazlauskienė

VÅ¡Ä® Vaiko psichologijos centras