suprasti vaikÄ…
- Atsigręžti į nelaimingus vaikus
Pradžiuginti vaikÄ… yra labai paprasta. KÅ«dikiui pakanka mÅ«sų Å¡ypsenos, didesnį vaikÄ… prajuokina pakutenimas, jau kalbantį nuramina iÅ¡klausymas, visus paguodžia artimo žmogaus apsikabinimas – tiek nedaug reikia, kad nuÅ¡vistų vaiko akys. Bet kartais atsitinka taip, kad tuomet, kai vaikui labiausiai reikia mÅ«sų, mes nuo jo imam ir nusigręžiam. Sakot, taip nÄ—ra? Deja, mes dažnai nusigręžiam nuo nelamingų – verkianÄių, pykstanÄių, besimuÅ¡anÄių, susigūžusių – vaikų. Atsigręžkime. Nes jiems tuomet labiausiai mÅ«sų reikia. Tai nÄ—ra lengva, bet pagalvojus, kodÄ—l mes taip darom, gali bÅ«ti lengviau atsigręžti. Bent Å¡iek tiek.
- Sekti paskui vaikÄ…
„KÄ… veiki?“ – „Nieko“. Suaugusius dažnai pykdo toks atsakymas. Kaip galima nieko neveikti, kai reikia padaryti tiek daug? Mes, suaugÄ™, jau perpratome ypatingÄ… laiko savybÄ™ – bÄ—gti ir nubÄ—gti, nepaliekant galimybÄ—s sugrįžti. TodÄ—l dažnai sakom – greiÄiau, greiÄiau, bÄ—gam ten, o po to ten, skubam, nes nepadarysim, nespÄ—sim, pavÄ—luosim. NespÄ—sim nudirbti, uždirbti, pasirÅ«pinti, sutvarkyti. TaÄiau, jei leistume vadovauti vaikams, turbÅ«t jie sakytų – lÄ—Äiau, lÄ—Äiau, nes prabÄ—gsim ir nepastebÄ—sim, nepatirsim, neiÅ¡gyvensim, prarasim. Juk vaikams neužtenka iÅ¡girsti, pamatyti, jiems reikia patirti, paÄiupinÄ—ti, įsijausti ir iÅ¡gyventi. Vaikai pasaulį iÅ¡gyvena kitaip. Ir dÄ—l to kartais vaikams svarbiausia yra nieko neveikti. Ar tiksliau – tiesiog bÅ«ti vaikais... Stebint gyvenimÄ…, tyrinÄ—jant savo kÅ«nÄ… ir jo galimybes, bÅ«nant Äia ir dabar. KvieÄiam padaryti eksperimentÄ… ir pabÅ«ti su savo vaiku vaiko ritmu. Sustabdyti suaugusiųjų bÄ—gantį laikÄ… ir pažvelgti į pasaulį vaiko akimis.
- Pagarba - raktas santykiuose su vaikais
Vaikai turi gerbti savo tÄ—vus. Tai mums įdÄ—ta giliai ir kiekvienas tai esam iÅ¡mokÄ™, neklausdami, kodÄ—l, kam tai – juk savaime aiÅ¡ku. TÄ—vai turi gerbti savo vaikus. Tai skamba keisÄiau. Bet pasigilinus, kas yra pagarba, viskas pasidaro aiÅ¡kiau. Pagarba tai nÄ—ra paklusnumas, atstumo laikymasis ar baimÄ—.
Pagarba – tai kito priÄ—mimas, pripažinimas kad kito asmens poreikiai, mintys ir jausmai yra tokie pat svarbÅ«s, kaip ir mÅ«sų, tai lygiavertus santykis su kitu, neiÅ¡keliant savo ar kito poreikių, minÄių, nes kitas yra mažesnis, mažiau žino ar neturi tiek drÄ…sos. Pagarbus santykis turÄ—tų bÅ«ti bet kokių santykių pagrindas, nesvarbu, ar Å¡ie santykiai su mažu ar su dideliu, svarbiu ar tik bemÄ…stanÄiu apie savo gyvenimÄ….
TaÄiau nuo kada pradÄ—ti pagarbiai bendrauti su savo vaikais? Nuo gimimo. Ne, nuo minties apie vaikÄ…. Mintyse imdami gerbti tÄ…, kuris pas mus dar tik atkeliaus, vÄ—liau lengviau pagarbų santykį iÅ¡laikysime ir gyvenime. Nes vaikų poreikiai valgyti, miegoti, jaustis mylimais, pabÅ«ti vieniems, žaisti, pykti ar juoktis yra tokie pat svarbÅ«s, kaip ir mÅ«sų, suaugusių, jau daug patyrusių ir daug žinanÄių. Nes vaikai, ir dar mamos įsÄiose gyvenantys, ir jau paaugÄ™, yra tokie patys žmonÄ—s kaip mes.
Kurdami santykį paremta pagarba, pripažinimu, mes įduodam jiems pozityvumo gyvenimui, priėmimo, kad jie yra vertingi, svarbūs, reikalingi, kad jų gyvenimas svarbus ir prasmingas, kad šis pasaulis yra gera vieta gyventi. Ar ne tokio supratimo siekiame savo vaikams?
- Kai reikia nuraminti...
Kai svarbu nuraminti vaikus po ilgos ir nebūtinai sėkmingos dienos, kai norisi patikinti, kad vaikas yra matomas, girdimas ir mylimas, tinka pakalbėti apie paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kas vaikui patinka.
- Poreikiai ir norai
TurbÅ«t kiekvienam yra taip buvÄ™. Kartais nejuÄia užplÅ«sta toks didžiulis didžiulis noras. Atrodo – pasaulis sugrius, jei Å¡is noras nebus iÅ¡pildytas. Tiesiog Äia ir dabar.. Ir kuo mažesni vaikai, tuo tokių staigių ir svarbių norų yra daugiau. O kÄ… mes, suaugÄ™ darom su vaikų norais? Kartais liepiam palaukti geresnių laikų... Kartais nuleidžiam juokais, kad vaikai visko nori... O kÄ…, jei už to noro slypi kažkas super svarbaus, ko mes paprasta akim neįžiÅ«rim? Gal tai siekis pasitikrinti, kad esu vis dar mylimas, vis dar galiu? PamÄ…stykim apie norus per kitÄ… prizmÄ™ – poreikių.
Poreikiai ir norai veda mus į priekį, todÄ—l iÅ¡siaiÅ¡kinus, kas svarbu vaikui, galim suprasti ir vaiko elgesį. Ir net jei tai netinkamas elgesys, galim sureaguoti tinkamai - patenkinti poreikį, o ne bartis, taip atidedant poreikio patenkinimÄ… ir greiÄiausiai sulaukiant pakartotino netinkamo elgesio. NÄ—ra sunku poreikius perprasti, tik reikia skirti tam Å¡iek tiek laiko ir dÄ—mesio. Bandom?